Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) - tai vienas žymiausių Lietuvos dailininkų ir kompozitorių, kuris paliko ryškų kūrybos pėdsaką pasaulio meno istorijoje.
M. K. Čiurlionio kūrybos pasaulis formavosi XIX a. pabaigoje, neoromantizmo, simbolizmo ir art nouveau meninių idėjų sankirtoje. Jo paveikslai gana artimi Europos simbolizmui - juos sieja panašios idėjos, motyvai ir įvaizdžiai.
Čiurlionis vertinamas kaip žymiausias kada nors gyvenęs Lietuvos dailininkas ir kompozitorius. Pradėjęs karjerą kaip kompozitorius (tarp žinomiausių jo muzikinių darbų - simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra”), būdamas 27-erių (1902) įstojo į Varšuvos piešimo mokyklą ir pradėjo aktyviai tapyti.
Nemaža tapybos darbų dalis sukurta vasaromis, atostogaujant tėvų namuose Druskininkuose. 1908-1909 m. laikotarpiu gyvendamas (su pertraukomis) Sankt Peterburge, dailininkas sukūrė paskutiniuosius tapybos darbus, tarp jų ir didįjį Rex (1909).
Kūrybinio Kelio Pradžia ir Ankstyvoji Tapyba
M. K. Čiurlionis bandė piešti ir tapyti dar besimokydamas Leipcigo konservatorijoje (1901-1902). Išlikę 1903 m. jo kūrybiniai bandymai - tai būsimų paveikslų kompozicijos, nutapytos ant pašto atvirukų, siuntinėtų broliui Povilui.
1904 m. M. K. Čiurlionis, diplomuotas kompozitorius, pradėjo mokytis Varšuvos dailės mokykloje. Ten jis sukūrė pirmąsias tapybos kompozicijas (Pavojus, 1904, Miško ošimas, 1904, Dūdorius, 1904, ciklas Para, 1904-1905 ir kt.).
Ankstyvojoje kūryboje (1903-1906) dominuoja nakties, prieblandos, saulėlydžių vaizdai. Juose - sutemų paslaptys, gamtos elegija ir nepaaiškinamų žmogaus baimių, keistų nuotaikų - nuo švelnaus lyrizmo iki likiminio siaubo - susipynimas. Dailininkas mėgo simbolistinį „animizavimo“ principą. Gamtos ir daiktų formas - kalną, varpą, debesį, medžių viršūnes jis dažnai vaizdavo panašias į žmogaus ar gyvūno siluetus (Diena iš Paros ciklo, Ramybė, abu 1904-1905, Kalnas, 1906). Bet tapytojas vengė vaizdo konkretumo, formas apibendrindavo, ir vaizduojamų objektų dvilypumas iš pirmo žvilgsnio dažniausiai nepastebimas.
Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu dailininkas mėgo simbolistinius motyvus - tai miškas su tolumoje blyksinčiomis paslaptingomis šviesomis, jūra, laiveliai, fantastiniai vartai, muzikuojantys angelai. Tokia ikonografija suartina M. K. Čiurlionį ne tik su Vakarų Europos simbolizmu, bet ir su art nouveau ir fin de siècle kultūra apskritai.
Vienas iš ankstyvųjų ciklų - „Laidotuvių simfonija“ (1903 m.), sudarytas iš septynių paveikslų.
Taip pat verta paminėti tokius ankstyvuosius darbus kaip "Peizažas su medžiais" (1900 m.) ir "Pajūrio vaizdelis" (1901 m.).
Filosofiniai Motyvai ir Meninės Mąstysenos Pokyčiai
M. K. Čiurlionis domėjosi ne tik savojo laiko literatūra, bet ir mokslu - istorija, filosofija, astronomija. Skaitė Immanuelio Kanto, Renè Descartes‘o, Arthuro Schopenchauerio, Friedricho Nietzsche‘s kūrinius. Taip pat traukė fantazijos vaizdinių analizės teorijos, svarstymai, kaip pažadinti kūrybinę vaizduotės galią.
Visoje M. K. Čiurlionio kūryboje svarbi yra filosofinė problematika: žmogus kaip Visatos dalis, žmogaus ir Absoliuto (dievybės, valdovo, Rex) santykis. Šioms temoms skirta nemažai kūrinių, bet patys svarbiausi - Pasaulio sutvėrimas (1905-1906), Zodiakas (1906-1907), Rex (1909).
1906-1907 m. laikotarpiu ypač stipriai keitėsi tapytojo meninės mąstysenos principai: nuo literatūriško simbolizavimo jis perėjo prie plastiškai išraiškingos tapybos. Ryškius jo tapybos pokyčius tapybinio profesionalizmo link iliustruoja ciklai Kibirkštys (1906) ir Žiema (1907).
Ypač Žiemos ciklo paveiksluose jau nedaug įprastų „pasakojančių“ vaizdinių elementų: gamtos motyvai drąsiai transformuoti ir abstrahuoti, jiems suteiktos įvairios asociatyvios prasmės.
Gamta M. K. Čiurlioniui dažnai buvo svarbiausias kūrybinių inspiracijų šaltinis. Dailininko tikslas tapant gamtos motyvą beveik visada buvo ne vien peizažo fiksacija, bet ir jo filosofinis įprasminimas. Todėl tapytojas laisvai transformuodavo motyvą ir dažnai improvizuodavo, suteikdamas gamtos motyvui gilią filosofinę prasmę.
Pavyzdžiui, centrinė triptiko Mano kelias (1907) kompozicija stebina konkretaus ir apibendrinto vaizdo deriniu, išplėtotu linijiniu-ritminiu pradu. Panaudojant grafišką liniją, centrinėje triptiko dalyje tarsi bandoma tolti nuo realios tikrovės, kurios pėdsakas kompozicijoje yra gėlės-žvaigždės motyvas.
Šiame triptike dailininkas atliko intuityvų eksperimentą, tarsi būtų tikrinęs formos, linijos bei jų sąveikos galimybes. Būtent jų pažinimu ir pritaikymu yra paremta unikalioji M. K. Čiurlionio kūrybos dalis - tapybinių sonatų kompozicijos.
Tapybinės Sonatos ir Muzikos bei Tapybos Simbiozė
1907-1909 m. tempera ant popieriaus nutapytose sonatose, preliuduose, fugose tapytojas parodė unikalų gebėjimą panaudoti tapybai muzikos kūrinio formos vizualinį analogą. Tai ne „nutapyta muzika“, bet su kompozitoriaus išmanymu tapyboje panaudoti plastiniai muzikos raiškos priemonių atitikmenys - linijų ir plokštumų ritmas, lanksčios banguotos formos, kelių peizažo sluoksnių „persidengimas“, kuriantis išplėstos erdvės efektą (pvz., Sonatos II Allegro, 1907).
M. K. Čiurlionis yra nutapęs septynias tapybines sonatas: Sonata I (Saulės sonata, 1907), Sonata II (Pavasario sonata, 1907), Sonata Nr. 3 (Žalčio sonata, 1908), Sonata Nr. 4 (Vasaros sonata, 1908), Sonata Nr. 5 (Jūros sonata, 1908), Sonata Nr. 6 (Žvaigždžių sonata, 1908), Sonata Nr. 7 (Piramidžių sonata, 1909). Originalūs jų pavadinimai yra skaitmeniniai (žodiniai pavadinimai atsiradę vėliau), ir toks paveikslų įvardijimo būdas rodo dailininko mąstymo modernumą.
M. K. Čiurlionio tapybinės sonatos siejasi su XX a. pradžioje labai svarbia menų sintezės problematika ir kompozitoriaus Richardo Wagnerio propaguota Gesamtkunstwerko (visuminio meno kūrinio) idėja. Bet kartu M. K. Čiurlionio tapybinės sonatos yra visiškai originalus menų sintezės problematikos sprendimo būdas.
Lietuvių menininkas tapyboje pritaikė komponavimo principus, turinčius sąsajų su muzikinių formų (sonatos, fugos, preliudo) sandara. Į vieną kompozicinę sistemą (ciklą), pagrįstą ritmo dinamika (Allegro, Andante, Scherzo, Finale), jis sujungė realius tikrovės motyvus, skirtingus erdvės planus bei laiko momentus ir kontrastingus simbolinius įvaizdžius.
M. K. Čiurlionis sukūrė tam tikrą muzikos ir tapybos principus sintezuojančią sistemą, pagrįstą atitikmenimis: muzikinio tono garsumą atitinka spalvos ir kontūro intensyvumas, muzikinį tempą - plastinis-linijinis ritmas, muzikinio kūrinio dalis - ciklinė kūrinio sandara.
Struktūrinių ir kompozicinių muzikos elementų taikymas suteikė M. K. Čiurlionio tapybai abstrakcijos bruožų. Bet vis dėlto nė vieno iš vadinamųjų muzikinių paveikslų negalima laikyti abstrakcionizmo kūriniu, nes dailininkui visad buvo svarbu ciklo idėja, „siužetas“, perteiktas simboliniais atskirų motyvų ryšiais.
Paveikslų idėjos yra apibendrintos (kelionė, pasaulio tvėrimas, pasaulio valdovas, gamtos stichijos, kosmoso tvarka), susijusios su pasaulio mitologija, lietuvių legendomis, pasakomis, folkloru. M. K. Čiurlionio mintis dažniausiai yra filosofinė ir simbolinė, vaizdo struktūra -ABSTRAKTI, o smulkūs elementai - visai konkretūs. Šią gana prieštaringą triadą vienija unikalus M. K. Čiurlionio atrastas tapybos ir muzikos jungimo principas ir jo sukurtas grafinis-erdvinis tapybos abstrahavimo būdas. Visa tai paremta giliu muzikos principų pažinimu.
Vėlyvoji Kūryba ir Meninės Palikimo Reikšmė
1909 m. greta tapybinių sonatų dailininkas kūrė ir paprastesnės vaizdinės struktūros neoromantiškus darbus. Vieni jų pasižymi vadinamajai 1900-ųjų arba fin de siècle epochai būdingu retrospektyvizmu (Tvirtovės pasaka, 1909, Aukuras, 1909), kiti - stebėtinai taikliai perteikta Lietuvos gamtos ir lietuviško mentaliteto, kaip jis anuomet buvo suprantamas, dvasia (Lietuviškos kapinės, 1909, Kapinių motyvas, 1909).
M. K. Čiurlionio tapyba yra labai svarbus XX a. pradžios Lietuvos meno modernumo liudijimas. Kompozitoriaus patirtis, simbolistinės vizijos ir art nouveau stiliaus pajautos jo kūryboje susilydė į savitą meninį reiškinį, savyje koduojantį kai kurių Europos modernizmo krypčių pradmenis.
Su Europos mene XX a. pirmajame dešimtmetyje prasidėjusia abstrakcionizmo epocha M. K. Čiurlionio dailę sieja kompozicinė struktūrinė paveikslų sandara, motyvų abstrahavimo laipsnis, tapybos plastikos sureikšminimas. Tačiau M. K. Čiurlionio dailė vis dėlto priklauso Europos simbolizmui, su kuriuo šį dailininką sieja panašios dvasinės nuostatos, simbolių reikšmingumas, jo kūryboje vyraujančios temos ir motyvai.
M. K. Čiurlionio dailė ypač artima tai simbolizmo pakraipai, kuri išplito Rusijoje, Lenkijoje, Skandinavijos šalyse ir akcentavo pastangas per gamtą susiliesti su metafiziniu pasauliu. Faktiškai mes susiduriame su Šiaurės neoromantizmo tradicija, kuri XX a. pradžioje turėjo nemažos įtakos Lenkijos ir Rusijos kultūrinėje aplinkoje.
M. K. Čiurlionio kūrybinis palikimas - apie 300 tapybos ir grafikos kūrinių. Dauguma jų saugomi Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, pavieniai - Vilniaus, Varšuvos, Sankt Peterburgo muziejuose. Keletas darbų - privačiose kolekcijose.
M. K. Čiurlionio tapyba žavi ne tik paslaptingu turiniu, nutapytų vaizdų įtaigumu, bet ir originalia menine forma. Jo paveikslai gana artimi Europos simbolizmui - juos sieja panašios idėjos, motyvai ir įvaizdžiai. Sykiu būtina pabrėžti dailininko gebėjimą mąstyti gana nepriklausomai nuo to meto dailės autoritetų ir kurti visai naujos plastinės formos kūrinius - tapybines sonatas, preliudus, fugas. Šiais nepaprastai originaliais, tapybą ir muziką sintezuojančiais tapybos darbais lietuvių menininkas stipriai praturtino Europos modernizmo tapybą. Sureikšmindamas plastinę tapybos kalbą jis prasiveržė į modernizmą giliau nei bet kuris kitas Vidurio ir Rytų Europos dailininkas.
1907-1909 m. M. K. Čiurlionio paveikslai yra pakankamai novatoriški 1900-ųjų epochos dailės kontekste, todėl šis tapytojas priskiriamas prie abstrakčiosios tapybos pradininkų. M. K. Čiurlionis iškristalizavo ne spalvinį, bet daugiau grafinį-erdvinį abstrahavimo būdą bei pateikė vieną įdomiausių muzikos principų taikymo tapyboje galimybių. Šiuo požiūriu jis priklauso ratui menininkų, dalyvavusių XX a. pradžios dailės avangardiniuose procesuose, kurie vedė abstrakčiosios tapybos link.
M. K. Čiurlionio kūrybinis palikimas yra neįkainojamas Lietuvos ir pasaulio kultūrai, jo unikalus meninis braižas ir idėjos iki šiol įkvepia menininkus ir žavi meno mylėtojus.
tags: #mikalojaus #konstantino #ciurlionio #piesiniai #vinas