Motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas, dar vadinamas transporto priemonių draudimu, yra itin svarbus Europos piliečiams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra draudėjai, ar įvykio metu nukentėję asmenys. Jis taip pat labai svarbus draudimo įmonėms, nes sudaro didelę ne gyvybės draudimo veiklos Bendrijoje dalį. Transporto priemonių draudimas taip pat daro įtaką laisvam asmenų ir transporto priemonių judėjimui.
Kiekviena valstybė narė turėtų imtis visų tinkamų priemonių, būtinų užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė. Laikantis bendrojo kriterijaus, kad registracijos numeriai nurodo įprastinę transporto priemonės buvimo vietą, turėtų būti numatyta speciali taisyklė tuo atveju, kai įvykį sukelia transporto priemonė, kuri neturi registracijos numerių arba kurios registracijos numeriai neatitinka arba nebeatitinka šios transporto priemonės.
Motorinių transporto priemonių draudimo sistemingų patikrinimų uždraudimas turėtų būti taikomas transporto priemonėms, kurių įprastinė buvimo vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje ir transporto priemonėms, kurių įprastinė buvimo vieta yra trečiosios valstybės teritorijoje, bet kuriomis atvykstama iš kitos valstybės narės teritorijos. Toks garantinis susitarimas grindžiamas prielaida, kad visos po Bendrijos teritoriją judančios Bendrijos motorinės transporto priemonės yra apdraustos.
Kiekviena valstybė narė turėtų galėti nukrypti nuo bendros pareigos reikalauti privalomai apdrausti tam tikriems fiziniams ir viešiesiems arba privatiesiems juridiniams asmenims priklausančias transporto priemones. Šių transporto priemonių sukeltų įvykių atveju valstybė narė, taikanti tokias nukrypti leidžiančias nuostatas, turėtų paskirti instituciją arba įstaigą, atsakingą už žalos atlyginimą kitoje valstybėje narėje įvykusio įvykio metu nukentėjusiems asmenims. Turėtų būti užtikrinta, kad žala būtų tinkamai atlyginama ne tik šių transporto priemonių užsienyje sukeltų įvykių metu nukentėjusiems asmenims, bet ir asmenims, nukentėjusiems dėl toje pačioje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, įvykusio įvykio, nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena šioje valstybėje narėje.
Kiekviena valstybė narė turėtų galėti nukrypti nuo bendros pareigos reikalauti privalomai apdrausti tam tikras transporto priemonių rūšis arba tam tikras transporto priemones, turinčias specialius registracijos numerius. Tokiu atveju kitoms valstybėms narėms, kai transporto priemonėmis atvykstama į jų teritoriją, leidžiama reikalauti galiojančios žaliosios kortelės arba pasienio draudimo sutarties tam, kad būtų užtikrintas žalos, kurią gali sukelti šios transporto priemonės sukeltas įvykis jų teritorijoje, atlyginimas nukentėjusiems asmenims. Vis dėlto kadangi pasienio kontrolės Bendrijoje panaikinimas reiškia, jog nebeįmanoma užtikrinti, kad sieną kertančios transporto priemonės būtų apdraustos, negali būti užtikrinamas žalos atlyginimas nukentėjusiems asmenims dėl užsienyje įvykusių įvykių. Taip pat turėtų būti užtikrinta, kad žala būtų tinkamai atlyginama ne tik šių transporto priemonių užsienyje sukeltų įvykių metu nukentėjusiems asmenims, bet ir toje pačioje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, sukeltų įvykių metu nukentėjusiems asmenims. Šiuo tikslu valstybės narės tokių transporto priemonių sukeltų įvykių metu nukentėjusius asmenis turėtų vertinti taip pat, kaip ir neapdraustų transporto priemonių sukeltų įvykių metu nukentėjusius asmenis. Iš tikrųjų, neapdraustų transporto priemonių sukeltų įvykių metu nukentėjusiems asmenims žalą turėtų atlyginti valstybės narės, kurioje įvyko įvykis, žalos atlyginimo įstaiga. Kai žalos atlyginimo įstaiga atlygina žalą asmenims, nukentėjusiems transporto priemonių, kurioms taikoma minėta nukrypti leidžianti nuostata, sukeltų įvykių metu, jis turėtų galėti pateikti reikalavimą atlyginti žalą valstybės narės, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, įstaigai.
Valstybių narių pareiga užtikrinti, kad draudimas padengtų bent tam tikras mažiausias sumas, yra svarbus nukentėjusių asmenų apsaugos elementas. Mažiausios sumos, skirtos atlyginti žalą asmeniui, turėtų būti apskaičiuotos taip, kad būtų visiškai ir teisingai atlyginta visiems nukentėjusiems asmenims, kurie patyrė labai sunkių sužalojimų, tačiau reikia atsižvelgti į nedažnai pasitaikančius įvykius, kai sužalojama keletas asmenų, ir į nedidelį skaičių įvykių, per kuriuos keletas nukentėjusių asmenų vieno įvykio metu patiria labai sunkius sužalojimus. Turėtų būti nustatytos mažiausios atlyginamos sumos kiekvienam nukentėjusiam asmeniui arba kiekvienam įvykiui. Siekiant, kad minėtos mažiausios sumos būtų įtvirtintos kiek galima lengviau, reikia nustatyti pereinamąjį laikotarpį.
Siekiant užtikrinti, kad mažiausia draudimo suma laikui bėgant nenuvertėtų, turėtų būti nustatyta periodinės peržiūros sąlyga, kaip rodiklį naudojant Eurostato skelbiamą Europos vartotojų kainų indeksą (EVKI), kaip numatyta 1995 m. spalio 23 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2494/95 dėl suderintų vartotojų kainų indeksų.
Būtina numatyti, kad įstaiga užtikrintų, jog nukentėjęs asmuo neliktų be žalos atlyginimo, jeigu įvykį sukėlė neapdrausta arba nenustatyta transporto priemonė. Svarbu numatyti, kad ši įstaiga taptų pirmąja institucija, į kurią tokio įvykio metu nukentėjęs asmuo galėtų kreiptis tiesiogiai.
Nukentėjusiųjų asmenų interesų labui tam tikras išimtis numatančios nuostatos turėtų būti taikomos tik draudiko ir už įvykį atsakingo asmens santykiams. Galimybė riboti teisėtai priklausantį žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims arba jo visai nemokėti remiantis tuo, kad nenustatyta transporto priemonė, neturėtų būti taikoma, kai žalą atlyginanti įstaiga bet kuriam dėl to paties įvykio, kurio metu buvo padaryta žala turtui, nukentėjusiam asmeniui išmokėjo žalos atlyginimą už didelę žalą asmeniui. Valstybės narės gali numatyti frančizės, neviršijančios šioje direktyvoje nustatytos didžiausios ribos, taikymą nukentėjusiam asmeniui, kurio turtui padaryta žala. Sąlygos, kuriomis žala asmeniui laikytina didele, turėtų būti nustatytos valstybės narės, kurioje įvyko įvykis, teisės aktais arba administracinėmis nuostatomis.
Jeigu žala buvo padaryta neapdrausta transporto priemone, įstaiga, kuri kompensuoja žalą asmenims, nukentėjusiems dėl eismo įvykių, kuriuos sukėlė neapdraustos arba nenustatytos transporto priemonės, turi geresnes galimybes negu nukentėjęs asmuo pareikšti ieškinį atsakingai šaliai.
Pėsčiųjų, dviratininkų ir kitų nemotorinių transporto priemonių valdytojų, kurie paprastai yra silpnoji šalis įvykio metu, žala asmeniui arba turtui turėtų būti apdrausta privalomuoju su įvykiu susijusios transporto priemonės draudimu, jeigu pagal nacionalinę civilinę teisę jie turi teisę į žalos atlyginimą.
Didžiausias galiojančių teisės aktų pasiekimas - visų transporto priemonės keleivių įtraukimas į draudimo apsaugą. Šiam tikslui iškiltų pavojus, jeigu nacionalinės teisės aktai arba kuri nors draudimo sutartyje esanti sąlyga neįtrauktų keleivių į draudimo apsaugą dėl to, kad jie žinojo ar turėjo žinoti apie tai, kad įvykio metu transporto priemonės vairuotojas buvo paveiktas alkoholio ar kitų kvaišalų. Keleivis paprastai negali teisingai įvertinti vairuotojo apsvaigimo laipsnio. Mažinant draudimo apsaugą keleiviams, nukentėjusiems nuo motorinių transporto priemonių sukeltų įvykių, nebus pasiektas tikslas - atgrasyti asmenis nuo vairavimo apsvaigus nuo alkoholio ar kitų kvaišalų.
Kai kurios draudimo įmonės įtraukia į draudimo liudijimus sąlygas, pagal kurias draudimo sutartis nutraukiama, jeigu apdrausta transporto priemonė už registracijos valstybės narės ribų lieka ilgiau nei nustatytą laikotarpį. Ši praktika prieštarauja šioje direktyvoje nustatytam principui, pagal kurį privalomuoju transporto priemonių draudimu, remiantis vienkartine draudimo įmoka, turėtų būti draudžiama visoje Bendrijos teritorijoje.
Reikėtų imtis priemonių, kad būtų galima palengvinti draudimo apsaugos suteikimą iš vienos valstybės narės į kitą importuojamoms transporto priemonėms, net jeigu ta transporto priemonė dar neįregistruota paskirties valstybėje narėje. Turėtų būti sudaryta galimybė laikinai nukrypti nuo bendros taisyklės, pagal kurią nustatoma valstybė narė, kurioje yra draudimo rizika.
Bet kuris asmuo, norintis sudaryti naują transporto priemonės draudimo sutartį su kitu draudiku, turėtų sugebėti pagrįsti informaciją apie su juo susijusius eismo įvykius ir žalos atlyginimo reikalavimus pagal ankstesnę sutartį. Draudėjas turėtų turėti teisę bet kada pareikalauti ataskaitos apie įvykius ar apie jų nebuvimą, susijusius su transporto priemone arba priemonėmis, apdraustomis pagal draudimo sutartį bent paskutinius penkerius sutartinių santykių metus.
Teisė pasinaudoti draudimo sutartimi ir tiesiogiai pateikti reikalavimą atlyginti žalą draudimo įmonei yra labai svarbi ginant nukentėjusį asmenį motorinės transporto priemonės sukelto įvykio atveju. Siekiant, kad motorinės transporto priemonės sukelto įvykio metu nukentėjusiam asmeniui būtų suteikta pakankama apsauga, turėtų būti išplėsta „motyvuoto žalos atlyginimo pasiūlymo“ procedūra, kad apimtų visus motorinių transporto priemonių sukeltus įvykius.
Nukentėjusioji šalis, sužalota eismo įvykyje, kuriam taikoma ši direktyva, ir kuris įvyko kitoje valstybėje narėje nei nukentėjusio asmens gyvenamoji valstybė, turėtų galėti pasinaudoti teise gyvenamosios vietos valstybėje reikalauti atlyginti žalą iš eismo įvykį sukėlusios valstybės draudimo įmonės atstovo, paskirto žalos sureguliavimo reikalams.
Reikia numatyti, kad valstybė narė, kurioje draudimo įmonei yra išduotas leidimas, reikalautų, jog minėta įmonė paskirtų kitose valstybėse narėse gyvenančius ar įsisteigusius atstovus žalos sureguliavimo reikalams, kurie kauptų visą būtiną informaciją apie reikalavimus atlyginti žalą dėl tokių eismo įvykių bei imtųsi atitinkamų veiksmų draudimo įmonės vardu ir jos sąskaita tvarkytų reikalavimų atlyginti žalą klausimus, įskaitant žalos atlyginimo išmokėjimą.
Atstovų, atsakingų už žalos sureguliavimą, paskyrimas turėtų būti viena iš sąlygų, leidžiančių pradėti ir vykdyti draudimo veiklą, nurodytą 1973 m. liepos 24 d. Tarybos Pirmosios direktyvos 73/239/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo priedo A dalies 10 punkte, išskyrus vežėjo civilinę atsakomybę ir šios veiklos vykdymo sąlygas. Dėl to šiai sąlygai turėtų būti taikomas vienas bendras leidimas, kurį išduoda valstybės narės, kurioje draudimo įmonė įsteigia buveinę, valdžios institucijos, kaip nurodyta 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies keičiančios Direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (Trečioji ne gyvybės draudimo direktyva) II antraštinėje dalyje.
Be garantijos, kad draudimo įmonė turėtų atstovą valstybėje, kurioje gyvena nukentėjusioji šalis, tikslinga užtikrinti ir konkrečią nukentėjusiosios šalies teisę, kad jos ginčas būtų išspręstas nedelsiant. Todėl nacionalinės teisės aktuose turėtų būti numatytos tinkamos veiksmingos ir sistemingos piniginės baudos ar joms prilygstančios administracinės sankcijos - pavyzdžiui, draudimas atlikti tam tikrus veiksmus, taikomas kartu su administracinėmis nuobaudomis, pareiga periodiškai teikti ataskaitas priežiūros institucijoms, patikrinimas vietoje, skelbimai nacionaliniame oficialiame leidinyje ir spaudoje, įmonės veiklos sustabdymas (draudimas tam tikrą laiką sudaryti naujas sutartis), specialaus priežiūros institucijų atstovo, įpareigoto stebėti, kad veikla būtų vykdoma pagal draudimo teisės aktus, paskyrimas, leidimo užsiimti šios rūšies veikla panaikinimas, sankcijų direktoriams ir vadovaujančiajam personalui taikymas, - kurios būtų taikomos, jeigu draudimo įmonė arba jos atstovas nesilaikytų pareigos pateikti per protingą laikotarpį žalos atlyginimo pasiūlymą. Tai neturėtų trukdyti taikyti kokią nors kitą tikslinga laikomą priemonę, ypač pagal priežiūros įstatymus. Vis dėlto reikalaujama, kad atsakomybė ir patirta žala nebūtų ginčijami, tam, kad draudimo įmonė galėtų per nustatytą terminą pateikti motyvuotą pasiūlymą.
Be šių sankcijų, tikslinga numatyti, kad tais atvejais, kai pasiūlymas per nustatytą terminą nepateikiamas, nukentėjusiajai šaliai turėtų būti mokamos palūkanos nuo sumos, kurią nukentėjusiajai šaliai pasiūlo draudimo įmonė arba priteisia teismas.
Paisydamos tokių nukentėjusiųjų šalių interesų, valstybės narės turėtų sukurti informacijos centrus, kurie užtikrintų, kad tokią informaciją dėl bet kurio eismo įvykio, kurį sukėlė motorinė transporto priemonė, būtų galima gauti nedelsiant. Tokie informacijos centrai nukentėjusiosioms šalims taip pat turėtų teikti informaciją apie atstovus žalos sureguliavimo reikalams. Būtina, kad šie informacijos centrai bendradarbiautų vienas su kitu ir greitai reaguotų į kitose valstybėse narėse esančių informacijos centrų prašymus suteikti informaciją apie atstovus žalos sureguliavimo reikalams.
Tam tikra teikiama informacija, pavyzdžiui, transporto priemonės savininko ar ją paprastai vairuojančio asmens vardas, pavardė ir adresas, draudimo liudijimo numeris arba transporto priemonės registracijos numeris, yra asmens duomenys pagal 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo. Tvarkant tokius duomenis, kurie yra reikalingi pagal šią direktyvą, būtina laikytis taikant Direktyvą 95/46/EB priimtų nacionalinių priemonių.
Administracinės nuobaudos ir teisės vairuoti atėmimas
Sužinokite, už kuriuos KET pažeidimus gali būti atimta teisė vairuoti, kokios skiriamos baudos ir kiek laiko galite likti be vairuotojo pažymėjimo.
Pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia vienas ar keli šioje normoje nustatyti alternatyvūs veiksmai: transporto priemonių vairavimas vienu metu ar paeiliui padarant kelis grėsmę eismo saugumui keliančius eismo taisyklių pažeidimus; lenkimas vietose, kuriose pagal Kelių eismo taisykles draudžiama lenkti; vairavimas neteisėtai organizuotose transporto priemonių lenktynėse; pavojingą situaciją sukėlęs (t. y. ✅ ANK 420 straipsnio 4 dalis.
ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė asmenims už chuliganišką vairavimą.
ANK 415 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė asmenims vairuojantiems įregistruotą arba išregistruotą transporto priemonę, tačiau be valstybinio numerio ženklų (ženklo) arba valstybinio numerio ženklų galiojimas pasibaigęs, išskyrus atvejį, kai pranešus policijai apie transporto priemonės valstybinio numerio ženklų (ženklo) vagystę, vykstama išsiimti naujų (naujo) valstybinio numerio ženklų (ženklo).
ANK 415 straipsnio 5 dalyje, numatyta atsakomybė asmenims, vairuojantiems transporto priemonę su suklastotais valstybinio numerio ženklais (ženklu), uždengtais ar kitaip užmaskuotais valstybinio numerio ženklais (ženklu) arba su pritvirtintais ne tai transporto priemonei išduotais valstybinio numerio ženklais (ženklu) vairavimas.
ANK 417 straipsnio 7 dalyje numatyta atsakomybė už tai, kas pakartotinai vairuoja motorines transporto priemones, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turi vairą dešinėje pusėje, taip pat pakartotinis motorinių transporto priemonių su priekabomis, kurios pritaikytos eismui kairiąja kelio puse, vairavimas, išskyrus Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme nustatytas išimtis.
Už šio straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą gali būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo vieno iki trijų mėnesių. Už šio straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą gali būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo šešių mėnesių iki vienų metų.
Vairuotojo pažymėjimo galiojimas ir tarptautiniai dokumentai
Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo susitariančiųjų šalių išduoti ir šių konvencijų reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja, jeigu jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, o tapus nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju - ne ilgiau kaip šešis mėnesius nuo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso įgijimo. Šie užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai nepripažįstami, jeigu jų turėtojai nėra sukakę šio įstatymo nustatyto amžiaus arba jeigu vairuotojo pažymėjimai buvo išduoti asmenims, kuriems atimta teisė vairuoti transporto priemones ar kurie teisės pažeidimo, už kurį atimta teisė vairuoti transporto priemones, padarymo metu būdami nuolatiniais Lietuvos Respublikos gyventojais ar turėdami leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šio įstatymo 24 straipsnyje nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti transporto priemonę po to, kai ji buvo atimta.
Savivaldžių automobilių bandymus viešajame eisme privalo atlikti asmenys, kurie bet kuriuo metu tiesiogiai ar nuotoliniu būdu gali perimti savivaldžių automobilių valdymą.
Asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama tik pasibaigus šios teisės atėmimo laikui, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka po medicininės ir švietėjiškos atestacijos, baigus papildomą vairuotojų mokymą ir perlaikius vairavimo egzaminą.
Vairuotojas, kuris, būdamas pradedantysis vairuotojas, pažeidė KET reikalavimą (reikalavimus), už kurį (kuriuos) šiame įstatyme numatytas papildomas vairuotojų mokymas, arba sukėlė eismo įvykį, dėl kurio buvo sutrikdyta eismo dalyvio sveikata (išskyrus atvejus, kai eismo įvykis sukeltas esant baudžiamąją atsakomybę šalinančioms aplinkybėms arba aplinkybėms, kai asmuo netraukiamas administracinėn atsakomybėn), ir per šio įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje nustatytus terminus nebaigė papildomo vairuotojų mokymo, praranda teisę vairuoti transporto priemones.
Transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Perleidžiant nuosavybės teisę, motorinė transporto priemonė ir (ar) priekaba privalo turėti galiojantį unikalų motorinės transporto priemonės ir (ar) priekabos deklaravimo kodą.
Kaip patikrinti ar galioja vairuotojo pažymėjimas
tags: #nepateike #galiojancio #vairuotojo #pazumejima #straipsnis