Posūkių rodikliai, dar kitaip vadinami posūkių signalais, yra neatsiejama šiuolaikinių transporto priemonių dalis, užtikrinanti saugumą ir informuojanti kitus eismo dalyvius apie numatomus manevrus. Tačiau šie, šiandien mums įprasti prietaisai, turi ilgą ir įdomią evoliucijos istoriją, prasidėjusią nuo paprastų rankos gestų ir pasiekusią sudėtingas elektrines sistemas.
Ankstyvieji posūkių signalai: nuo rankos iki mechaninių rankų
Kuo gi skiriasi šiuolaikinės transporto priemonės nuo senovinių automobilių? Tačiau esminis mūsų laikų ir klasikinio automobilio skirtumas - posūkio rodikliai. Patys pirmieji automobilių posūkio signalai, arba posūkio ženklai, buvo pasiskolinti iš dviratininkų, vežikų bei jūreivių ir rodomi tik rankomis. Į vieną ar kitą pusę iš automobilio iškišta ranka simbolizuodavo numatomą mašinos manevrą. Kaip žinome, pirmieji automobiliai buvo sąlyginai nedideli ir gaminami atvirais kėbulais. Pirmieji nesusipratimai iškilo pradėjus gaminti didesnes, tuo pačiu platesnes bei minkštu stogu dengtas mašinas. Štai jau tokios transporto priemonės vairuotojas, norėdamas parodytį posūki, ranka jau nepasiekdavo priešingos automobilio pusės. Taigi, sprendžiant šią problemą, protingi žmonės sugalvojo tik viena ranka rodomus posūkių signalus, naudojant tą vairuotojo ranką, kuri - arčiau išorės. Atrodė, kad problema dabar jau išspręsta ir automobilių vairuotojai amžinai naudosis šia posūkių ženklų sistema, bet...
Sparčiai besivystant metalo gamybos pramonei, automobilių konstrukcijos tobulėjo. Atvirus mašinų korpusus pakeitė uždaro stiliaus kėbulai, kurie leido tokias transporto priemones naudoti esant bet kokioms oro sąlygoms. Tam tikslui ir buvo sugalvotos mechaninės rankos, kurios būdavo tvirtinamos abiejose automobilio pusėse ir vienokiu ar kitokiu būdu valdomos iš automobilio salono. Pradžioje jos buvo manipuliuojamos mechaninių svertų ir šarnyrų pagalba, kol į šį darbą nebuvo įkinkyta elektra.
Inovacijos ir patentai: nuo 1908-ųjų iki 1930-ųjų
Manoma, kad pirmasis tokį prietaisą 1908-ų metų vasario 6 d. Didžiojoje Britanijoje užpatentavo britas Percy Seymour Douglas-Hamilton. Įdomiausia tai, kad šiuo išradimu buvo apjungti ir plaštakų, ir lempinių posūkių, ir iš dalies svirtinių posūkių (apie juos kalbėsime vėliau) naudojimo būdai. Mat, rankų plaštakos buvo pavaizduotos ant keturkampių dėžučių, kurios elektrinių lempučių pagalba nušvisdavo, rodant posūkio signalą. Šviesų valdymo jungikliai, vairuotojo patogumui, buvo montuojami ant vairuotojo sėdynės krašto. Jeigu Percy Hamilton išradimas buvo gana sudėtingas, tai jau tų pačių 1908 metų kovo 23 d. Automobilio radiatoriaus priekyje buvo pritvirtinta pusmetrio dydžio raudonai nudažyta strėlė, kuri ramybės būsenoje užimdavo vertikalią poziciją. Rodant posūkį, vairuotojas, trosų pagalba, pasukdavo strėlę kairėn, arba dešinėn ir ji tiesiog atsilenkdavo (atsiguldavo) ant automobilio bamperio, tuo parodydama planuojamą kairį ar dešinį posūkį. Nuo šių ponų tik keliais mėnesiais atsiliko italas Alfredo Giansanti Baracchini, 1908-ų metų gruodžio 3 d. Didžiojoje Britanijoje gavęs patentą. Konstrukcija: plaštakų formos posūkių signalai būdavo ne tik mechaniniai, bet ir šviečiantys.
Taigi, pradedant 1908-ais metais posūkių rodiklių patentai pasipylė kaip iš gausybės rago. Nevargindamas smulkmenomis, užsiminsiu tik apie pagrindinius ir įdomiausius išradimus, padalindamas juos į kelias specifines grupes. Pradėsime nuo 1912-ais metais William Bevlie Johnston gauto patento, pavadinto „Motorinių transporto priemonių krypties signalu“. 1916-ais metais Osa Leo Britton gavo JAV patentą elektros motoro valdomoms besisukančioms rankų plaštakoms, susietomis su garsiniu signalu. 1917-ais metais John M Gillies ir Andrew Moynihan užpatentavo teleskopines rankų plaštakas ir jų automatinį apšvietimą. 1918-ais metais išradėjas Joseph P Ogden užpatentavo porą elektrinių judančių ir šviečiančių rankų plaštakų. 1924-ais metais pripažintas Aloys N Maller, Raymond J Maller ir Norbert J Maller išradimas - besisukančios rodiklės, pritvirtintos ant priekinių ir užpakalinių automobilio sparnų. O jau 1928 metais John F. Rankų plaštakų įvaizdis, ilgą laiką karaliavęs JAV automobilių posūkių įrenginiuose, apie 1930-uosius galutinai užleido savo pozicijas strėlėms-rodyklėms.
Lempiniai posūkių signalai: saugumas ir modernumas
Dabar aptarsime antrąją posūkių išradimų grupę - lempinius posūkius. Reikėtų pridurti, kad toks posūkių mechanizmų suskirstymas - tik sąlyginis. Nemažai prie to prisidėjo ir saugumo faktorius. Juk iš automobilio korpuso išlendančios ar atsilenkiančios mechaninės plaštakos, arba svirtys buvo gana pavojingos aplinkiniams, o ypač pėstiesiems. Taigi, jau 1912-ais metais George S. Matthews užpatentavo cilindrinį vertikalų dviejų lempučių posūkių žibintą (kairės ir dešinės), tvirtinamą tik vairuotojo pusėje ir valdomą dviem jungikliais, įtaisytais ant pačio automobilio vairo. 1915-ais metais Edgar Walz jaunesnysis užpatentavo labai modernų įtaisą, kurį sudarė stabdžių, numerio apšvietimo ir posūkio žibintų sistema, susieta su garsiniu signalu, įspėjančiu vairuotoją apie posūkio signalų veikimą. Žibintuose, kurie buvo montuojami ne tik automobilio gale, bet ir priekyje, pirmąkart panaudotas „bull‘s ayes“ stiklas - spalvotas vainikinis stiklas, atliekantis didinamojo stiklo funkciją. Nors Edgar Walz išradimas buvo registruotas ne tik JAV, bet ir Prancūzijoje, Anglijoje bei Kanadoje, taip niekas ir nesusidomėjo šiuo, laiką pralenkusiu, išradimu. Patento galiojimas baigėsi 1932 m. O jau 1917-ais metais Max A. Miller vienas iš pirmųjų išrado mirksintį stabdžių signalą bei mirksinčius posūkius, kuriuos įjungti ir išjungti buvo galima mygtukais, pritaisytais prie vairuotojo sėdynės. Posūkių ir stabdžių mirksėjimą, šioje sistemoje, sukeldavo besisukantis elektros varikliukas, periodiškai sujungdavęs ir atjungdavęs elektros grandinės kontaktus. 1918 metais William Adolph Tayc užregistravo išradimą „Krypties signalas automobiliams“. Ši automobilio posūkių sistema ir jos išdėstymas automobilyje, buvo pati panašiausia į dabartinius transporto priemonių posūkius. Labai įdomų prietaisą 1926-ais metais išrado Oscar J. Simler, kurio patentas dalinai buvo patvirtintas tik 1927 metais, o pilnas išradimas - 1929-ais metais. Galiausiai 1933-ais metais Joseph Bell sukūrė ir užpatentavo elektros prietaisą, kuris blykčiojo. Nors, pirmąjį mirksintį posūkių įtaisą dar 1917 m. užpatentavo Max A. Miller, šis Bell-o išradimas buvo sukurtas visai kitu principu.
Svirtiniai posūkių signalai Europoje
Konservatyvūs: Europoje svirtiniai signalai vyravo net iki XX a. vidurio. Atrodytų, kad lyg ir viskas savo vietoje ir tereikia tik vieno mažmožio - padabinti automobilį modernia posūkių sistema, o tada jau - pirmyn į ateitį. Ir tikrai, tas laikas neprailgo. Gal tik kažkiek užtruko belaukiant modernaus, ant vairalazdės tvirtinamo posūkių jungiklio, kurį 1938 metais išrado ir užregistravo išradėjas Foulks Albert. Taigi, pirmasis automobilių gamintojas Amerikoje, pirkėjams pasiūlęs gamyklinius mirksinčius posūkio signalus buvo „Buick“. Tiksliau, tai buvo General Motors kompanijos 1939-ų metų laidos automobilis Buick Eight. Pradžioje, posūkio žibintai buvo instaliuoti automobilio užpakalyje - bagažinės dangčio viduryje, o jau nuo 1940-ų metų, juos montuodavo ne tik automobilio gale, bet ir priekyje. Vis dėlto elektriniai posūkio signalai Amerikoje plačiau paplito tik šeštojo dešimtmečio viduryje, nes iki to laiko pakako daugybės ankščiau išrastų posūkių signalų įrenginių, taip pat, net ir dabar dar rodomų vairuotojo rankų gestų.
Reikėtų pridurti, kad be judančių rankų plaštakų ir žibančių lempinių posūkio įtaisų, buvo naudojamas dar vienas posūkio signalų perdavimo būdas. Toks posūkio signalų perdavimo būdas buvo pavadintas semaforu, „trafikatoriumi“, arba svirtiniu posūkio signalu. Ir vien todėl, kad jo forma bei veikimo principas buvo nukopijuoti nuo geležinkelyje naudotos judančios semaforo svirties ir pritaikyti automobiliams. Tokia posūkių svirtis (semaforas) buvo montuojama į abi automobilio puses ir rodant posūkio signalą, išsikišdavo (atsilenkdavo) į išorę.
Galima teigti, kad svirtinių posūkių signalų veikimas buvo labai panašus į elektrinių plaštakų atliekamą darbą. Tik Amerikoje plaštakas trečiame dešimtmetyje pakeitė lempiniai šviesos įtaisai, o Europos automobiliai taip ir liko su svirtiniais posūkių signalais net iki šešiasdešimtųjų vidurio. Ko gero, dvidešimtojo amžiaus pradžioje senąjį žemyną niokojant dviem pasauliniams karams, posūkių signalų atnaujinimai ir nauji išradimai nebuvo pirmoji būtinybė. Nors visgi, progresas vyko ir posūkių signalų raida Europoje nedaug kuo skyrėsi nuo amerikietiškos. Beje, šis išradimas buvo užregistruotas Anglijoje ir patvirtintas tik 1925 metais. O jau 1927 metais Berlyne dirbę vokiečiai Max Ruhl ir Ernstas Neumanas dar labiau patobulino svirtinius posūkius, apjungdami elektromagnetinį jų darbą su svirties vidiniu apšvietimu. Populiariai kalbant, visi šie gamintojai gamino dviejų tipų svirtinius posūkio įrenginius: stacionarinius ir pridedamuosius. Stacionariniai semaforai buvo montuojami į tam tikslui skirtas automobilio nišas, paprastai - į durų statramsčius. Antroji svirtinių posūkių rūšis - pridedamieji, savo konstrukcija bei veikimu buvo identiška pirmajai, išskyrus tai, kad buvo tvirtinami ant automobilio kėbulo paviršiaus ne gamykloje, bet savarankiškai ir tokie posūki buvo skirti senesniems automobiliams. Taigi, jau prieš pat II-ą Pasaulinį karą svirtiniai posūki dominavo ne tik Jungtinėje Karalystėje bet ir likusiose Europos šalyse. Nuo 1935-ų metų tokius prietaisus jau montuodavo Anglijos, Vokietijos, Prancūzijos, Čekoslovakijos automobilių gamyklose.
Posūkių signalai Lietuvoje tarpukariu
O jau 1929-ais metais išleistose “Sauskeliaisnaudotis įstatymo taisyklėse” aiškiai išdėstytas reikalavimas vairuotojui, numatomus „autovežimo“ posūkius rodyti ranka. Tik va, kažkodėl Laikinosios sostinės „šoferiams“ tie reikalavimai buvo šiek tiek griežtesni! Pagal šio teisinio akto 36-ą paragrafą: “…autovežimą pasukant, ranka ištiesiama į tą pusę, į kurią bus sukamas autovežimas. 1930-ais metais Lietuvos Respublikos prezidentui ratifikavus „Tarptautinę automobilių judėjimą liečiančią konvenciją“, Lietuva ne tik kad turėjo, bet ir privalėjo lygiuotis į tarptautinės bendruomenės priimtus pažangius teisės aktų reikalavimus bei suvienodinti transporto normatyvus su tarptautiniais įstatymais. Ir jau 1932-ais metais išleistose “Autovežimių įstatymui vykdyti taisyklėse” 68-uoju paragrafu nurodoma: “Pasukant skersgatviuose ar kryžkelėse turi būti signalizuojama krypties rodikliu. Krypties rodikliai, sutemus, turi būti apšviesti. O jau 1936-ais metais išleistų ir patvirtintų “Viešaisiais keliais judėjimo įstatymui vykdyti taisyklių“ 25-ame paragrafe griežtai nurodoma, kad “...autovežimiai iš priešakio turi turėti du raudonai nudažytus krypties rodiklius, įtaisytus iš abiejų autovežimio pusių. Kaip nebūtų keista, tuometinės Lietuvos keliais didesne dalimi riedėjo ne europietiški, bet amerikietiški automobiliai. Tam tikslui būdavo naudojami jau mano minėti - angliško tipo, pridedamieji svirtiniai įtaisai (semaforai). Juos nesunkiai uždėdavo ir prie automobilio prijungdavo bet koks guvesnis elektrikas ar mechanikas. Tokius prietaisus naudodavo ir senesniems automobiliams, ypač po 1936 m. Kiek kitaip buvo su europietišku transportu. Mat tuometiniai automobiliai, importuojami iš Anglijos, Vokietijos, Čekoslovakijos ir likusios Europos, Lietuvą pasiekdavo jau su stacionariais svirtiniais posūkio signalais, kurie buvo jų konstrukcijos dalimi. Nors tarpukario metu Senojo ir Naujojo žemyno automobilių pramonės pajėgumas buvo maždaug lygus ir konkurencingas, tai po II-ojo Pasaulinio karo padėtis ryškiai pasikeitė Amerikos naudai. Netgi ir tokioje konservatyvioje šalyje, kaip Jungtinė Karalystė, Naujojo pasaulio įtaka neišvengiamai privedė prie dviejų posūkių sistemų konfrontacijos. Šios dvi konkuruojančios posūkių sistemos sujaukė nusistovėjusią tvarką taip, kad 1954 m. Kembridže buvo atlikti eksperimentai, lyginant jas vieną su kita, pagal eismo dalyvių reakcijos greitį, klaidas ir „dėmesio atkreipimo“ vertę. Kaip nebūtų keista, mokslininkai R. L. Moore, A. Crawford ir P. Nepaisant to, kad svirtiniai įrenginiai buvo labai nepraktiški (užsikirsdavo, buvo lengvai nulaužiami, nesuveikdavo, užšaldavo, sužeisdavo pėsčiuosius), mažai tetruko, kad jie liktų amžiams.
Šiuolaikiniai posūkių signalai ir jų privalomumas
1954-ais metais priimtose taisyklėse buvo nurodytas minimalus žibintų plotas, jų padėtis transporto priemonės ašies atžvilgiu bei kitokios techninės subtilybės. To pasėkoje, amerikietiškoji posūkių sistema palaipsniui išstūmė tradicinę britiškąją ir galutinai įsivyravo Jungtinėje Karalystėje. Pavyzdžiui, jau po poros metų - 1956-ais, Vokietijos kelių eismo taisyklės numatė, kad visose naujose transporto priemonėse turi būti sumontuota mirksinčių posūkių signalų sistema, o pradedant 1965-aisiais, lempiniai posūkio signalai jau buvo įstatymiškai privalomi beveik visose Europos šalyse.
Svarba saugiam eismui: kaip teisingai naudotis posūkių signalais
Važiuojant automobiliu, kurio galiniai ratai yra varomieji, posūkyje pradėjo slysti į šoną galinė ašis. Važiuojant automobiliu, kurio priekiniai ratai yra varomieji, posūkyje pradėjo slysti į šoną galinė ašis. Stabdant automobilis pradėjo slysti į šoną. Laukdami leidžiamo šviesoforo signalo, jūs sustojote įkalnėje. Važiuodamas tiesia kryptimi 60 km/h greičiu, jūs netikėtai įvažiavote į nedidelį apledėjusį kelio ruožą. Jūs važiuojate apsnigtu keliu, išmuštomis provėžomis. Netikėtai automobilis išvažiavo iš provėžų.
Apie išvažiavimą iš (mažosios) žiedinės sankryžos rašoma, aptariant ypatingas kelio dalis. Vairuotojas turi ne tik atlikti paruošiamuosius veiksmus, kurie užtikrintų saugų ir atsakingą posūkių darymą, bet turi paisyti ypatingų sankryžoje galiojančių reikalavimų. Posūkis tam tikra prasme primena važiavimą vingiuotu keliu. Priimti sprendimą pasukti reikia tinkamu momentu, t. y. Didesnėse sankryžose eismo juostose leidžiama važiuoti tik tam tikra kryptimi. Nekelkite pavojaus kitiems eismo dalyviams ir netrukdykite jiems labiau, nei tai yra būtina. Taip galima apžvelgti bendrą eismo vaizdą, taigi automobilio padėtį iš kairės arba iš dešinės. Dirstelėjimas per petį nereiškia ilgo ir dažno žiūrėjimo, nes taip galima lengvai iškrypti iš važiavimo trajektorijos. Prieš pasukant į kitą kelią, reikia apsidairyti, ar nėra jokių kliūčių, lenkiančių transporto priemonių. Atlikus posūki, didinamas greitis. Sukant į kairę arba į dešinę reikia praleisti pirmumo teisę turinčius eismo dalyvius. Rikiuojantis į kitą eismo juostą, dažnai nepavyksta išvengti tam tikro trukdymo kitiems eismo dalyviams. Paprastai dviračių takas įrengiamas taip, kad jį nuo lygiagrečiai einančio kelio skirtų skiriamoji juosta. Dėl to posūkio metu atsiduriama tarsi sankryžoje su dviračių taku. Kai ketinama sukti, pirmiausia apsidaroma, po to įjungiamas posūkis signalas. Prieš sukant į kairę reikia laiku privažiuoti kiek galima arčiau kelio ašies. Kartais geriau nepersirikiuoti. Ypač pavojinga stovėti ne gyvenvietėje esančiame kelyje persirikiavus arčiau kelio ašies. Nors ši juosta skirta dviratininkams, vis dėlto ji priklauso važiuojamajai kelio daliai. Kiti vairuotojai gali naudotis šia juosta tik tada, kai tai yra leistina arba būtina tam tikroje eismo situacijoje. Jeigu prieš sukant į kairę sustojama praleisti artėjančių transporto priemonių, reikia neužblokuoti sankryžos. Linija, sudaryta iš trikampių, nėra skirta eismui nukreipti, o rodo, kad vairuotojas yra šalutiniame kelyje. į kairę - važiuojama taip, kad automobilis atsidurtų dešinėje kelio pusėje. Jūsų važiavimo greitis turi atitikti bendrą eismo situaciją. Pasirinkę eismo juostą, nesiblaškykite ir stenkitės jos nekeisti. Jeigu nevažiuojate tiesiai, t. y. keičiate važiavimo trajektoriją, tai iš esmės reiškia sukimą. Vadinasi, apie savo ketinimus visada reikia informuoti kitus eismo dalyvius. Greitį mažinkite, stabdykite ir sustokite tinkamu būdu, atsižvelgdami į bendrą eismo situaciją.
Tobulų posūkių vairuojant paslaptis. Pamoka pradedantiesiems
tags: #posukyje #kuri #automobilio #asis