Tomas Mainas Ridas (Thomas Mayne Reid, 1818-1883) - populiarus XIX a. anglų prozininkas, nuotykinės literatūros meistras. Geriausiai žinomas kaip knygų apie indėnų ir Šiaurės Amerikos kolonizatorių gyvenimą autorius, parašęs nuotykių romanus „Skalpų medžiotojai“, „Baltasis vadas“, „Raitelis be galvos“, „Oceola, seminolų vadas“ ir kt.
Reidas buvo šventiko sūnus, bet turėjo klajūno sielą. Jo gyvenimas primena avantiūrinį romaną: apkeliavo Šiaurės ir Pietų Ameriką, Meksikos dykumas, tad daugelio jo romanų veiksmas būtent tose vietovėse ir vyksta.
Klasikiniu avantiūristiniu romanu tapo „Raitelis be galvos“. Tai tipiškas nuotykių romanas su intriga, paslaptimis bei aštriais siužeto vingiais. Intrigos ašis - paslaptinga raitelio be galvos figūra. Taip pat romane dominuoja meilės trikampiai ir konfliktinės situacijos. Visuose romanuose aštrios visuomeninės problemos, svarbūs pažintiniai momentai, nevengiama peizažų, būdingas veržlus veiksmas. Tokie deriniai lemia rašytojo savitumą.
Tomas Mainas Ridas (1818, Balandis 4 - 1883, spalis 22) - airių-amerikiečių rašytojas, gimęs Airijos šiaurėje, Ballyroney. 1839 metais rašytojas išplaukė į Naująjį Orleaną, Luiziana. Jo gyvenimo kelias buvo kupinas įvairiausių patirčių: jis dalyvavo baudžiamosiose ekspedicijose prieš indėnus, Jungtinių Amerikos Valstijų-Meksikos kare (1846-48), kur buvo sužeistas. Dirbo pirkliu, aktoriumi, žurnalistu, redaktoriumi.
1843 m. jis susipažino su Edgaru Alano Po, buvo veikiamas Džeimso Fenimoro Kuperio romanų. Jo kūryba turėjo didelės įtakos nuotykių ir sensacinės literatūros raidai, pagal jo knygas sukurta filmų.
Reido romanų veiksmas dažnai vyksta Amerikos Vakarų, Meksikos, Pietų Afrikos, Himalajų ir Jamaikos regionuose. Jis buvo Lordo Bairono gerbėjas.
"Baltoji pirštinė" (knyga išleista 1968 metais) - istorinis romanas. Šį kartą rašytojas vaizduoja vieną nuošalų Anglijos kampelį prieš "audrą", kai artėjanti revoliucija jau buvo išjudinusi visos Anglijos visuomenės gyvenimą.
Romano veiksmas vyksta 1640 - 1641 metais. Anglijos feodalinė monarchija XVII amžiaus viduryje gyvena paskutines dienas. Prieš karalių buvo nusistačiusi gausi Anglijos buržuazija, kuriai toliau plėtotis trukdė senoji santvarka. Pagrindine revoliucijos jėga turėjo tapti liaudies masės ir visų pirma valstiečiai, visokiais būdais engiami, negailestingai vejami nuo žemės, skurdo ir rinkliavų prislėgti.
Romano įvykiai perteikiami per romantišką gražuolės Merijenos ir Holtspero, dėl pomėgio dėvėti tamsius drabužius ir jodinėti juodu kaip derva žirgu vadinamo Juoduoju Raiteliu, meilę. Tačiau romano eigoje paaiškėja, kad Holtsperas nėra vienintelis Merijenos gerbėjas. Skertis, karaliaus kirasirų vadas, taip pat visokiausiais būdais norėjo iškovoti Merijanos palankumą.
Ketvirtam XVII amžiaus dešimtmečiui baigiantis, revoliucijos artėjimas darėsi vis akivaizdesnis. Rašytojas ypač smulkiai aprašo niokojančius ir įžeidžiančius kariuomenės postovius, kurie pagelbėjo Karoliui I išsaugoti armiją, reikalingą liaudies masėms malšinti, nes parlamentas nedavė pinigų kareiviams išlaikyti. Savo kareiviais karalius gąsdindavo tuos, kurie jam atrodė neištikimi, pavyzdžiui, vienas iš knygos herojų senasis seras Vedas ir jo kaimynai.
Main Ridas aprašo ir karaliaus kirasirus, kurie tarsi okupantai šeimininkavo sero Marmadiuko Vedo dvare.
Karaliaus valdžios priešininkai romane - tai sero Vedo šeima, jų kaimynas seras Holtsperas, dar žinomas kaip Juodasis Raitelis, provincijos bajorai, uoliai ginantys savo nepriklausomybę, ir jų rėmėjai valstiečiai.
"Baltojoje Pirštinėje" ryškiai atvaizduotas Anglijos kaimas revoliucijos išvakarėse - seni dvarai, jų savininkai dar nesibaidę linksmintis kartu su valstiečiais.
Reidas parašė daugybę nuotykių romanų ir apysakų, tarp jų: „Laisvieji šauliai“ (The Rifle Rangers, 1850), „Skalpų medžiotojai“ (The Scalp Hunters, 1851), „Kvarteronė“ (The Quadroon, 1856), „Oceola, seminolų vadas“ (Oceola, The Seminole, 1858), „Baltaveidis vadas“ (The White Chief, 1859), „Baltoji pirštinė“ (The White Gauntlet, 1864), „Raitelis be galvos“ (The Headless Horseman, 1866). Jose vaizduojama indėnų ir Šiaurės Amerikos kolonizatorių gyvenimas, atsispindi autoriaus patirtis ir nuotykiai. Jis taip pat sukūrė nuotykių autobiografiją berniukams „Pabėgęs į jūrą“ (Ran Away to Sea, 1859).
Jo kūrybai būdingi įdomūs, spalvingi, drąsūs nuotykiai, pagal vieną šabloną sukurti siužetai ir vienodi charakteriai.
Knygos, tokios kaip „Jaunieji keliautojai“ (Young Voyagers), buvo labai populiarios, ypač tarp berniukų. Jo pasakojimai apie Amerikos Vakarus taip pat buvo mėgstami vaikų visoje Europoje ir Rusijoje. Pavyzdžiui, Vladimiras Nabokovas prisiminė „Raitelį be galvos“ kaip mėgstamą savo jaunystės nuotykių romaną - „kuris suteikė jam regėjimą apie prerijas, plačias atviras erdves ir dangų virš galvos“.
Netgi JAV prezidentas Teodoras Ruzveltas savo autobiografijoje pripažino Ridą kaip vieną iš pagrindinių savo ankstyvųjų įkvėpimo šaltinių. Šis drovus, astma sergantis berniukas užaugo ir tapo gamtininku bei nuotykių keliautoju.
Nors Ridas save dažnai vadindavo kapitonu, jo pseudonimas neturi jokio oficialaus karinio pagrindo.
Reido romanai, nors ir turintys tam tikrų schematiškumo bruožų, pasižymi dinamiškumu, įtraukiančiais siužetais ir ryškiais veikėjų paveikslais. Jie ne tik linksmino skaitytojus, bet ir suteikė jiems žinių apie egzotiškus kraštus ir skirtingas kultūras, prisidėdami prie nuotykių literatūros vystymosi.
tags: #tomas #main #ridas #vikipedija