Eriko Eriksono knyga "Vaikystė ir visuomenė" yra klasikinis veikalas, nagrinėjantis vaikystės ir brandos psichologinius bei visuomeninius vystymosi modalumus. Šiame straipsnyje apžvelgiama, kaip Eriksonas, remdamasis S. Froido teorijomis, bet interpretuodamas jas kitu kampu, nagrinėjo žmogaus raidą, didelį dėmesį skirdamas kultūros ir epochos įtakai. Knyga tiria augančio žmogaus motyvaciją ir raišką kultūrinės antropologijos plotmėje, kelia klausimus apie normalumo ir sutrikimo ribas, asmenybės pamišimo esmę.
Eriksonas, būdamas psichoanalitikas, savo darbe "Vaikystė ir visuomenė" dažnai remiasi Froido teorijomis, tačiau jas interpretuoja kitu kampu. Jis domėjosi skirtingomis motinystės kultūromis ir pripažino, kad žmogaus vystymąsi stipriai įtakoja kultūra ir epochos laikas. Ši knyga - tai klasikinis veikalas apie vaikų socialinę raidą, nagrinėjantis augančio žmogaus motyvaciją ir raišką kultūrinės antropologijos plotmėje.
Visuomenės vaidmuo asmenybės formavimuisi
Eriksonas asmenybę analizuoja per sąveiką su visuomene ir aplinka, teigdamas, kad asmenybės formavimas vyksta dėl žmogaus socializacijos. Autorius visuomenės vaidmenį prilygina biologiniam individo vystymuisi, grindžiant grupinės tapatybės terminu. Vystymasis vyksta tiesiogiai grupėje, visuomenėje. Kiekvienas vystymosi etapas baigiasi kriziniu momentu, kuriame dominuojantį vaidmenį atlieka ritualai, įvykstantys žmonių grupėse.
Knygoje išskiriamos dvi svarbios koncepcijos, reikalingos teisingam žmogaus vystymuisi:
- Grupinė tapatybė: savęs priskyrimas socialinei grupei, kuriai priklausai, formuoja būdingą šiai grupei pasaulėžiūrą.
- Ego-tapatybė: savęs priskyrimas savajam AŠ, tapatinimas su pačiu savimi, vystosi priklausomai nuo grupinės tapatybės.
Šios dvi koncepcijos yra svarbios ir reikalingos teisingam žmogaus vystymuisi. Eriksonas tapatybės krizę iliustruoja per pavyzdžius, tokius kaip beniuko Semo ir jūrų pėstininko atvejai, parodančius, kaip ego-tapatybės paradimas ir baimės gali sukelti tapatybės krizes.
Aštuonios asmenybės raidos stadijos ir krizės
Kiekviena asmenybės raidos stadija pagal autorių yra lydima krizės. Kiekvienas vystymosi etapas turi savo užduotis, kurias formuoja visuomenė. Kiekviena įveikta krizė tampa pamatu kitos krizės įveikimui. Krizė atsiranda kaip socialinių reikalavimų išpildymo bei tam tikro psichologinės brandos lygio pasiekimo pasekmė. Jos gali veikti asmenybę pozityviai arba negatyviai. Poveikis priklauso nuo to, ar bus išspręsta tam tikra genetinė užduotis. Kiekviena krizė savyje turi konfliktą, arba prieštaravimą, kuris atsiranda dėl dviejų (ego ir visuomenės) tapatybės jėgų. Tam, kad konfliktą įveikti, žmogus turi pajusti abu jo aspektus ir rasti tarp jų balansą. Įveikus krizinį prieštaravimą, gimsta nauja žmogaus ypatybė, kuri vėliau vystosi viso gyvenimo eigoje.
Eriksonas išskiria aštuonias asmenybės raidos stadijas, suskirstytas pagal amžiaus tarpsnius:
- Kūdikystė: pasitikėjimas vs. nepasitikėjimas. Svarbus motinos rūpestis.
- Ankstyvoji vaikystė: savarankiškumas vs. gėda ir abejonės. Svarbi tėvų kantrybė ir džiaugsmas dėl vaiko savarankiškumo.
- Ikimokyklinis amžius: iniciatyvumas vs. kaltė. Svarbus tėvų palaikymas vaiko iniciatyvumui ir spontaniškumui.
- Jaunesnysis mokyklinis amžius: ryžtingumas vs. nepilnavertiškumo jausmas. Svarbus pasitenkinimas nuo padaryto darbo ir bendros veiklos patirtis su suaugusiaisiais.
- Paauglystė: tapatumas vs. vaidmenų sumaištis. Svarbu suvokti savo galimybes ir suteikti atsakomybę šeimoje.
- Ankstyvoji branda: artumas vs. vienatvė. Svarbu išmokti būti nepriklausomu nuo tėvų ir atsiverti intymumui.
- Branda: atsinaujinimas vs. sąstingis. Svarbu siekti produktyvumo ir realizuoti kūrybinį potencialą.
- Vėlyvoji branda: pilnatvė vs. neviltis. Svarbu įgyti sielos ir gyvenimo kelionės vientisumą.
Kiekvienoje amžiaus tarpsnių krizėje glūdi dvi galimybės: įveikti krizę arba neįveikti. Kiekvienoje vystymosi stadijoje, kuri tęsiasi tam tikrą amžiaus tarpsnį, žmogui iškyla specifinių problemų (raidos krizės), nuo kurių sprendimo priklauso tolesnis asmenybės vystymasis. Priklausomai nuo teigiamo ar neigiamo krizės įveikimo, vaikas įgyja naują savybę arba elgiasi sau įprastu būdu. Eriksono koncepcijos ypatumas yra tame, kad laiku neišspręstas krizes, nors ir sunkiau, bet galima įveikti vėliau, po kitų krizių įveikimo.
Ritualizavimas kaip krizių įveikimo forma
Eriksonas savo knygoje didelį dėmesį skiria ritualizavimo fenomenui - ypatingai emocionaliai prisotintai asmeninei sąveikai, kurios metu įvyksta mainai žinutėmis "tu man svarbus". Ritualizavimas turi naujumo ir žaidimo prieskonį, vystymosi polinkį ir dažnai atlieka "vitaminų" vaidmenį santykiuose. Pagal autorių, ritualizavimas yra asmenybės krizių įveikimo forma, padedanti atskirti blogį nuo gėrio vaikystėje ir išlaikyti priimtino bendravimo ribas visuomenėje tolimesnėje raidoje.
Praktiniai aspektai ir knygos reikšmė
Straipsnyje pateikiami praktiniai pavyzdžiai, iliustruojantys, kaip tėvai gali padėti vaikams įveikti raidos krizes skirtingais amžiaus tarpsniais. Pavyzdžiui, kūdikystėje svarbu užtikrinti saugią aplinką ir patenkinti fiziologinius poreikius, o ankstyvojoje vaikystėje - leisti vaikui tyrinėti aplinką ir skatinti savarankiškumą.
Pirmą sykį išleista, ši knyga buvo pripažinta „retu ir gyvu europietiškosios ir amerikietiškosios minties socialinių mokslų srityje deriniu“ (Margaret Mead. The American Scholar). Knygoje nagrinėjami vaikystės ir brandos psichologinio bei visuomeninio vystymosi modalumai. Kultūrinės antropologijos plotmėje analizuojama augančio žmogaus motyvacija ir raiška. Autorius nagrinėja ir ego dėsningumų patologijas, atsiskleidžiančias elementariausiuose vaikų žaidimuose. Skyriuje „Jaunystė ir tapatybės raida“ analizuojamas žmogaus mokymasis vaikystėje, atsižvelgiant į sudėtingą smegenų, akių, rankų subkoordinaciją bei mąstymo ir planavimo mechanizmus, kurie priklauso nuo šeimos, kurioje vaikas auga. Eriksonas akcentuoja procesą, kai vaikas tampa suaugusiuoju, ir detaliai nagrinėja vaikų ugdymo bei kultūrinių laimėjimų ryšius, ko pasigendama kitų autorių knygose.
Knygos įžanga pasakoja apie elementarią vaiko ligos analizę. Tačiau knyga įtraukia, ir drauge su autoriumi tiriama bendra „vaikystės esmė“, kuri pasirodo esanti adaptacijos aplinkoje tyrimas. Autorius nesiekia atskleisti psichoterapinio aspekto, aptariami biologinės psichoalalitinės teorijos pagrindai ir Freudo pasiūlytas libido raidos tvarkaraštis. Kaip žinia, visuomenės nuomonė lemia mūsų vaikų elgesį, bet autorius, vėlgi pasikliaudamas Freudu, užsimena apie modeliavimo reikšmę - vaikas stebi kitų elgesį ir jį pamėgdžioja, taip suvokdamas ir save.
Knyga „Vaikystė ir visuomenė“ - tai klasikinis veikalas apie vaikų socialinę raidą, kuriame keliami reikšmingi klausimai: kur slypi sutrikimas - kūne ar sieloje, asmenyje ar pačioje visuomenėje? Kur yra riba tarp augimo normalumo ir sutrikimo? Kas tas normalusis aš?
