Istorija mena ne tik didžiuosius karvedžius ar politinius veikėjus, bet ir tuos, kurie savo dvasiniu palikimu, žodžiu ir pasiaukojimu prisidėjo prie tautos išlikimo kovų. Vienas tokių buvo Bronius Krivickas - poetas, mokytojas ir partizanas, kurio gyvenimo kelias, kupinas išbandymų ir kūrybos, atsispindi šiame pasakojime.
Bronius Krivickas, kaip ir daugelis jo kartosinteligentų, išgyveno itin neramius laikus. Nors su bendražygiu Broniumi sutardavo daugeliu klausimų, net ir dėl vilties, kad „bolševikai jau nebe tie, jau pasikeitę, sužmoniškėję“, tačiau realybė buvo žiauresnė.
Pokalbių metu jau girdėjosi nenutrūkstama kanonada, kuri vis artėjo. Ties Biržais Raudonosios armijos puolimas užstrigo, prasidėjo stumdymasis pirmyn atgal. Per Krivickų žemę kaip tik ėjo Biržų-Skaistkalnės kelias, o kadangi trobos stovėjo šalia jo, buvo net kelis kartus padegtos. Paskutinį kart traukdamiesi, vokiečiai jas visai sudegino. Liko tik klėtis ir dar šis tas.
Apie tą laiką Bronius Krivickas vėliau papasakojo studijų draugei Elenai Gabulaitei. Biržai ėjo iš rankų į rankas, kol virto kaminų miestu - subombarduoti ištisi kvartalai. Pakraščiai teišlikę. Kai kurių gatvių nebeliko nė žymės.
1944-ųjų vėlyvą rudenį, einant per griuvėsius, dairantis namo, kuriame gyveno, Dvareckienės gatvėje, bet jo tik skardinis stogas riogsojo, ant plikos žemės prisiplojęs, staiga prieš akis išniro Bronius Krivickas. Jo liūdnas atsakymas į klausimą, ar tai laimė, kad liko gyvi, atskleidė gilų nusivylimą: „O aš ir to nelaikau laime”.
Bronius pasakojo apie patirtą siaubą: „Tėviškėje su kaimynais lindėjom apkasuose. Turėjom radijo aparatą. Iš kažkur atšliaužė trys raudonarmiečiai. Apkaltino mus klausymusi užsienio radijo. Liepė stoti prie tvoros: esate nuteisti sušaudyti. Ką gi, pasirengėme mirti. Raudonarmiečiai kažko tarp savęs pasišnypštė. „Vadas jums dovanoja gyvybę, bet už tai turite atiduoti laikrodžius.” [...] „Geriau būtų sušaudę...”
Rugpjūčio pradžioje sovietų armija baigė „vaduoti” Lietuvą ir pasistūmėjo Kuršo link. Bronius Krivickas, gal skatinamas vilties, bandė kabintis gyveniman. Pasak sesers Onos, pats ėjęs kalbėtis į karinį komisariatą, ir jo nepaėmę, palikę dirbti. Gal šį tą reiškė ir tai, jog naujieji mokslo metai buvo jau čia pat, o mokytojų labai trūko. Išsinuomojo Biržuose kambarėlį ir nuo spalio 1-osios ėmė mokytojauti gimnazijoje. Tuo metu broliai jau slapstėsi.
1944 m. rudenį iš buvusių dviejų berniukų klasių susirinko tik šešiolika septintokų. Prieš pamokas seniūnas kalbėdavo maldą. Jos metu ir įžengė naujas lietuvių kalbos mokytojas Bronius Krivickas. Stabtelėjo. Paskui sėdosi prie stalo ir ramiai ėmė skaityti iš sąsiuvinio paskaitą apie Maironio lyriką, tarytum Vilniaus ar Kauno universiteto studentų auditorijai. Neatsimena, kad nors kartą būtų ko nors paklausęs. Jam, regis, rūpėjo tik pati dėstomo dalyko esmė, o ne mokiniai - geltonsnapiai klausytojai. Neturėjo jokių mokytojo profesionalo manierų - ramus balsas be įsakančių priegaidžių, geraširdiškas ir naivus žvelgimas į mokinį kaip į jaunesnįjį kolegą, visiškai jaunas veidas, ir jau pliktelėjęs ties kakta, kaip ir K. Boruta.
Gyveno naujasis mokytojas mažame kambarėlyje netoli kapinių. Stalas apkrautas vokiškomis knygomis ir „Kūrybos” žurnalo numeriais. Davė pasiskaityti E. Poe kūrybos tomelį vokiškai. Tada buvau susižavėjęs E. Matuzevičiaus eilėraščių rinkiniu „Audros paukščiai”. Jis atšaldė mano entuziazmą, santūriai prasitaręs, kad šitoji karta turi ir gilesnių poetų. Tik nepasakė, kas jie. Po kiek laiko iš Žemaitijos atklydo V. Mačernio poezijos nuorašai, ir tada supratau, ką jis turėjo galvoje, - palydėdamas pirmąją savo mokytojo poezijos publikaciją 1989-aisiais rašė dr. Vytautas Kubilius.
Maždaug tuo pat metu kaip ir Elena Gabulaitė, su Bronium Krivicku apskrities mokytojų konferencijoje buvo susitikęs ir bendramokslis Vytautas Vajega. Sekretorius K. Liaudis kumščiu daužė stalą ir auklėjo mokytojus: „Kas ne su mumis, tas prieš mus. Trečio kelio nėra.” Mudu su Bronium buvome likę pagrindiniai lituanistai: jis - Biržuose, aš - Pasvalyje. Gulėdami buv. mūsų gimnazijos klasėje ant šiaudų, svarstėme, kaip čia dabar reikės pataikyti eiti tuo „tikruoju” keliu. Bronius, kaip visada, buvo optimistas. O pavasariop prakalbo, kad jis jau miške.
Bronius Krivickas išmokytojavo maždaug keturis su puse mėnesio. Kaip liudija Biržų švietimo skyriaus dokumentai, 1945 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 6, § 7 nuo kovo 1 d. atleistas iš pareigų kaip neatvykstantis į darbą. Kaip vėliau pasakojęs Pauliui Bazarui iš Tylinavos kaimo, pas kurį glaudėsi keletą mėnesių, gavęs šaukimą sauguman aštuntai valandai vakaro ir supratęs, kad jei nueisiąs - nebegrįšiąs, kaip negrįžo nė vienas nuėjęs tokiu laiku. Ir bemat pasitraukęs, palikdamas viską kaip buvę savo kambarėly.
1944-ųjų pavasarį Biržų, Vabalninko, Pandėlio rajonų teritorijoje susikūrusi Šiaurės Lietuvos Laisvės kovotojų partizanų grupė rudenį buvo reorganizuota į Trečiąją Lietuvos Laisvės armiją. Ją sudarė keli būriai po šimtą ar net daugiau kovotojų, taip pat daug grupių po dešimtį-kelias dešimtis dėl įvairių priežasčių savo tėviškes palikusių žmonių.
Partizanų gyvenimą 1945-1946 metais ir Bronių Krivicką prisimena Jonas Kiseliūnas, gimnazijos laikais kartu nuomojęs butą, irgi bandęs plunksną (po karo jis pradėjo mokytojauti Medeikių progimnazijoje, netrukus buvo suimtas). Kai Joną vežė iš valsčiaus į Biržų kalėjimo rūsį, pastotę prie miškelio apšaudė partizanai, ir jis laimingai pabėgo. Taip atsirado partizanų stovykloje, kurioje jau buvo, be jo brolio Juozo ir Broniaus, apie 180 žmonių. Rengdavo partizaninius pobūvius, kuriuose Bronius apibūdindavo politinę padėtį pasaulyje ir Lietuvoje. Dažnai su Bronium išeidavo į ramų miško kampelį, kur Bronius jam skaitydavo savo eilėraščius ir prašydavo įvertinimo. Jo eilėraščiai buvo nepaprastai gilūs ir prasmingi. Tai buvo lyg atsakas į Bernardo Brazdžionio klausimą „Kur tu, Lietuva?".
O mūsų partizaninės jėgos kaskart vis silpnėjo ir sparčiai retėjo. Okupantų daliniai vis daugiau ir daugiau mus guldė prie žemės amžinam miegui... Prošvaistės iš niekur nesimatė. Esant tokioms būties sąlygoms, prasidėjo dalinė registracija, legalizacija. Jų tarpe buvo ir Jonas Kiseliūnas. Bronius tai padaryti atsisakė: „Mane vis vien gyvą pribaigs...” Ir taip jų keliai išsiskyrė.
1953 metais Karagandos lageryje, esančiame Karagandos priemiestėlyje Maikuduke, susipažinta su Raginsku, kilusiu nuo Krinčino ar Pabiržės. Raginskas buvo drauge su Krivicku miške ir perdavė Krivicko žodžius, kuriuos jis pasakė miško vyrams: „Kas galit, eikit registruotis. Juo mūsų bus daugiau, juo bus sunkiau išsilaikyti. Kokio nors greito išsivadavimo nematyti. Praeis ilgas laikas...” Raginskas tuoj pat paklausęs patarimo ir užsiregistravęs. Jeigu būtų nesiregistravęs, būtų seniai žuvęs. Raginskas pasakojo, kad Krivickas visada buvęs kantrus ir geras. Kai partizanai pradėdavo įtarti kurį nors žmogų, kad jis skundžia, tai Krivickas nueidavęs pas tą žmogų ir gražiuoju įrodinėdavęs, kad jokiu būdu negalima skųsti priešui savų tautiečių. Ir Krivicko geri žodžiai visada paveikdavę.
Sovietų valdžia neužmiršo nė vieno šios giminės žmogaus. Iš Onos Krivickaitės-Mačėnienės pasakojimo: kai rusai vėl užėjo, jai pranešė: „Tave už dviejų dienų išveš.” Tai ji vaikus pasiėmė ir išmovė iš namų, palikdama viską. Vyras taip ir negrįžo iš Sibiro. Ona Krivickienė, kaip ir po keleto mėnesių iš areštinės ištrūkęs jos vyras, prisiglaudė pas vienintelę savo namus turinčią dukterį Veroniką. Kaip ji pati sakė, palikta tik todėl, kad tikėtasi, jog per ją bus galima susekti partizanaujančius brolius. Kad nekiltų nereikalingų įtarimų, prie svetimų akių motina būdavo vadinama tetule. Nepalyginamai daugiau rūpesčių buvo su tėvu. Po tardymų ir mušimų jo nervai buvo visai pakrikę. Naktimis per miegus šaukdavęs ir šiaip būdavę sunku susikalbėti. Tad teko prašyti, kad jį priglaustų tolimesni giminės. Ten jis, pas gimines, netrukus ir mirė.
1947-1948 metais Bronius Krivickas daugiausia apsistodavo pas žmones - tai vienur, tai kitur, per toli nenuklysdamas nuo buvusių namų, ir „tik vasarą ateidavo į mišką pabūti su partizanais. Bronius mokėjo raminti, deklamuodavo eilėraščius. Todėl buvo labai laukiamas”.
1948-aisiais Suosto kunigas slapta jį sutuokė su prieš porą metų Biržų gimnaziją baigusia ir Smilgių pradžios mokykloje pradėjusia dirbti Maryte Ziemelyte. Kurį laiką jie pagyveno kartu mokykloje, paskui glaudėsi uošvijoj Tylinavos kaime; saugumui ėmus įtarinėti ir sekti žmoną, pagyveno pas Paulių Bazarą, kitur.
1948-1949-ieji buvo kūrybingiausi Broniui Krivickui. Šiuo laiku parašyta dauguma sonetų, išversta per 70 Goethės eilėraščių (1949 metais visas pasaulis minėjo didžiojo poeto 200-ąsias gimimo metines; ar nebus prasmingiausiai Lietuvoje kūrėją pagerbęs tik vėliais vakarais iš savo slėptuvės išlendantis partizanas?).
1948-1949-ieji buvo tragiškiausi kovotojams. Būtent šiuo laiku ypač suaktyvėjo MVD kariuomenės veiksmai, žuvo daug partizanų, o likusieji atskirais būreliais po keletą žmonių išsiskirstė. Jiems vadovavo Petras Tupėnas (1911-1950), o jo pavaduotoju buvo Bronius Krivickas (žmonių atminty likę, esą už Tupėno galvą valdžia siūliusi 12, o už Krivicko - 5 tūkstančius rublių).
Pasak maždaug tuo metu su Bronium Krivicku susipažinusio Roberto Tučo, kurio atsiminimai pasiekė per antras lūpas, dažniausiai jis vaikščiodavęs vienas. Rašydavęs laisvai, prie žmonių: atsisėda nuošaliau, ir rašo, o vakare prie laužo deklamuoja. Dažnai savo eilėraščius perrašinėdavęs ranka ar mašinėle ir dalydavęs žmonėms.
Partizanų ryšininkė Eglė prisiminė, kad Broniaus Krivicko bunkeryje, įrengtame pas žmogų Biržų girioje, ne per toliausiai nuo Spalviškių, buvę daug knygų; paklaustas, ką veikiąs, atsakydavęs, kad mokosi. Vadindavę jį „literatūros profesorium”. Išmokęs latviškai, ypač domėjęsis rusų literatūra.
Kartą Br. Krivickas paprašė nupirkti rusų kalba keletą knygų apie Puškino kūrybą. Pirkta Rygoje. Bet netiko. Žadėjo sukritikuoti visą rusų literatūrą. Kartą įsikalbėta apie Čechovą. Jis pasakė, kad Čechovo kūryba jam nepatinka, nes nė vieno teigiamo herojaus. Aprašyta vien blogosios žmogaus savybės.
Apie 1950-uosius Jonas Šernas bandė rašyti. Parašė į rajoninį laikraštį keletą eilėraščių apie Stalino saulę, laimingus kolūkius. Po eilėraščiais parašė pilną adresą. Greitai susilaukė iš miško „svečių”. „Tai ką, - sako, - snargliau, rašai? Pasaulyje vyksta klasių kova. Ką tu apietai supranti.” Žodžiu, grasino rimtai. Prisiekė daugiau neberašyti. Nepriklausė nei partijai, nei komjaunimui. Pasigailėjo. Išeidami pasakė: „Jei jau taip mėgsti literatūrą, atvešim tikrą rašytoją. Jis tave pamokys." Gal po poros savaičių tikrai atvedė.
Pirmasis iš brolių žuvo jaunėlis - Juozas, 1945-ųjų vasarą Tylinavos kaime, prie Sodeliškio. Vakare jie dar buvo užėję. Buvo jų apie dvidešimt su viršum likę. Vasara, jau šilta, ant viršugryčio gulint, buvo girdėti šaudant. Ta daržinė degė. Toks Jonas Vaitaitis, irgi ten buvęs, paskiau, kai paklausė, kaip pabėgęs, sakė: „Aš ne bėgau, aš žeme čiaužiau. O kurie bėgo, tie visi krito.” Jis mat buvo armijoj tarnavęs, žinojo. Vieni pro duris bėgo į miško pusę, o tie kad davė skersą ugnį iš kulkosvaidžių... Kiti, lentas atplėšę, iššliaužė į avižas. Vienuolika, atrodo, jų ten žuvo. Buvo kas skundžia... Broniaus tada ten nebuvo. Jis pats yra sakęs: „Yra tiek kartų buvę, kad užpuola, o aš vis esu pasitraukęs. Man vis tokia nuojauta, ir aš pasitraukiu.”
Paskui žuvusiųjų lavonai gulėjo numesti Biržuose. Partizanų palaikai buvo užkasti prie Biržų miesto ribos, Vytauto gatvės gale esančiose žvyrduobėse. 1992 metais toje vietoje buvo pastatytas paminklas. Kartu su Juozu Krivicku žuvo ir Stasės Krivickaitės sužadėtinis.
Netrukus vieną sekmadienį iš Suosto bažnyčios besiskirstantys žmonės pamatė degant dar likusius Krivickų sodybos pastatus. Kaimynystėje gyvenusi Barbora Armonienė, 1948 metais ištremta Sibiran, paskui išvykusi į Ameriką, savo atsiminimuose apie tėvų likimą rašo: „Rusai suėmė Krivicką, bet Krivickienės tą sekmadienį nebuvo namuose ir taip jai pavyko išvengti staigios bausmės. Po dviejų dienų sugrįžus, ji neberado pastogės prisiglausti. Pamačiau ją tyliai sėdinčią ant akmens kieme tarp griuvėsių ir pelenų. Priglaudžiau ją pas save kelioms dienoms. Ji niekuo nesiskundė, tik nuolatos kartojo ir kartojo: „Mano vargšai vaikeliai, mano vyreli...” Neįstengiau jos nuraminti.”
Tai buvo Broniaus Krivicko, poeto ir kovotojo, likimas. Jo žodžiai, jo eilės, jo pasiaukojimas išliko kaip liudijimas apie sudėtingą Lietuvos istorijos metą ir apie žmones, kurie savo gyvenimu ir kūryba kovojo už laisvę.