1975 metais Porsche pristatė naują 911 versiją - 930 Turbo. Tai buvo pirmasis Porsche kompanijos automobilis, turėjęs variklį su turbokompresoriumi. Porsche, norėdama sukurti pilnavertę alternatyvą Ferrari ir Lamborghini markės automobiliams, pradėjo dirbti prie naujos 911 modifikacijos, kuri privalėjo išspardyti pasipūtusių itališkų superautomobilių savininkų sėdimąsias.
Ferdinandas Porsche naujo automobilio kūrimą patikėjo Ernstui Fuhrmannui, kuris į legendinį modelį sumontavo benzininį variklį su turbokompresoriumi. Įdomu yra tai, kad variklis iš pradžių buvo kuriamas 917/30 lenktyniniam bolidui, tačiau atsiradus poreikiui, tas pats motoras atsidūrė Porsche 930 Turbo.
Gale buvo sumontuotas 3 litrų, oru aušinamas variklis, kuris buvo aprūpintas KKK K26 turbokompresoriumi ir išvystė 260 arklio galių. Tokio galingumo jėgaines dabar turi paprasti hečbekai, tačiau 1975 metais daugeliui iššokdavo akys, kai paspausdavo 930 Turbo akceleratorių.
Tačiau vokiečiams atrodė, kad iš šio variklio galima išspausti ir daugiau jėgos. Praėjus trejiems metams, 1978 m., Porsche pristatė atnaujintą 930 Turbo, kuris turėjo ne tik galingesnį variklį, bet ir geresnį svorio paskirstymą bei patobulintą pakabą. Atnaujintas modelis turėjo dar porą naujovių - specialiai šiam modeliui pagamintą tarpinį suslėgto oro aušintuvą ir naujo dizaino didžiulį spoilerį, kuris važiuojant labai dideliu greičiu prispausdavo galinę mašinos dalį.
1980 metų pradžioje įsigaliojus naujoms išmetamųjų dujų emisijų reikalavimas Japonijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Porsche nutraukė 930 Turbo prekybą šiose šalyse ir galingiausią 911 modelį siūlė įsigyti tik Europoje ir Kanadoje. Tačiau ar tai „nužudė“ 930 Turbo? Atvirkščiai - Porsche specialistai grįžo į savo dirbtuves ir iš 3 litrų variklio išspaudė dar daugiau galios. 1983 metais pristatyta versija turėjo net 330 arklio galių išvystančią jėgainę, kuri leido mašinai iki 100 km/val. įsibėgėti per 4.6 sekundės.
930 Turbo buvo labai greitas automobilis. Toks jis yra ir dabar. Tačiau dėl mažo automobilio svorio, trumpos ratų bazės ir galingo variklio, Porsche 930 Turbo buvo pakankamai pavojingas automobilis. Už vairo pasodinus entuziazmu trykštantį, tačiau vairavimo įgūdžių neturintį automaną, greitame posūkyje 930 Turbo tiesiog apsisuktų ir nulėktų nuo kelio.
Porsche inžinierių pastangos buvo įvertintos teigiamai. Nuo 1975 iki 1989 metų pro Porsche gamyklos duris išriedėjo daugiau kaip 21,000 šio modelio vienetų.
Automobilis kaip "šokinėjantis ginklas" - pavojai keliuose
Diskusijų dalyviai, kalbėdami apie kitų šalių vairuotojų vairavimo ypatumus, visų pirma akcentavo eismo kultūrą. Taip pat - saugaus greičio priemones, kurios yra veiksmingos. Pasak lenktynininko Deivido Jociaus, automobilis yra svarbi bemaž kiekvieno žmogaus gyvenimo ir kasdienybės dalis, o automobilyje žmogus kartais praleidžia nuo 50 iki 70 proc. savo dienos laiko. D. Jocius pabrėžė, kad žmonės Lietuvoje išties važiuoja pakankamai agresyviai, todėl reikia ne tik vairavimo, tačiau ir vairavimo kultūros pamokų. Nes neužtenka tik mokėti parkuotis ar persirikiuoti į kitą eismo juostą. Jis prisiminė ir skaudžią savo avariją, kai jis, nepasižymėjęs vienos kelio atkarpos, vertėsi daugiau nei 13 kartų, o eismo įvykio metu lūžo daugybė kaulų, buvo nuplėšta ranka. „Tiek patirties turint ir turėjus skaudžios patirties, atsitikimų, po to net ir nėra noro važiuoti greičiau. Žmonės bando adrenalino gauti pabandydami paspausti greičio pedalą. Nors visi mato per žinias, kad kažkas partrenkė žmogų, kažkas nunešė autobusų stotelę, bet tai atrodo labai toli ir tai jam neatsitiks. Iš tiesų automobilis yra šaltasis ginklas, su kuriuo galima pridaryti nemažai reikalų“, - kalbėjo D. Jocius.
Žurnalistas Valdas Valiukevičius pastebėjo, kad įprotis važiuoti greičiau atsirado jau senokai - tada, kai pradėta kalbėti apie greičio toleranciją, apie tai, kiek policijos radarai, greičio matuokliai turi tolerancijos. „Visiems įdomu, kiek galima važiuoti greičiau. Jei nebūtų apskritai kalbos apie toleranciją, tai mes ir pasistengtume važiuoti arčiau to nustatyto greičio - 60 ar 90 kilometrų per valandą. Dabar daugelis galvoja, kad 20 kilometrų viršyti greitį yra sveikas dalykas, normalu. Užmiesčio keliuose pastebiu, kad dauguma automobilių vairuotojų važiuoja plius 20. Vadinasi, jei užfiksuos radaras, tai neskaudžiai, jei sustabdys policininkas - tai nubaus irgi neskaudžiai“, - kalbėjo V. Valiukevičius.
V. Valiukevičius pasidalino ir nesena savo patirtimi vairuojant kaimyninėje Latvijoje. Nežymiai viršijęs greitį jis turėjo susimokėti 40 eurų baudą. „Ten tolerancijos nėra, baudų sistema veikia labai gerai, pas mus tolerancija yra, baudų sistema veikia nelabai gerai“, - sakė V. Valiukevičius. Jis taip pat pastebėjo, kad dauguma avarijų nutinka tada, kai važiuojama didelį atstumą, pavyzdžiui, iš Vilniaus į Klaipėdą, reikia nuvykti tam tikru laiku, bet dar reikia parašyti 10 žinučių, pasižiūrėti, kokie orai.
Psichologė Laura Šeibokaitė sako, kad visų pirma neteisinga manyti, jog viršyti greitį kad ir 10 ar 20 kilometrų per valandą yra „nieko tokio“. „Jei viršijome 20 kilometrų per valandą, mes sumažiname savo galimybes sureaguoti. Važiuodami 130 kilometrų per valandą greičiu mes matome tiek, kiek rodo mūsų priekinis stiklas ir nė trupučio daugiau. Mes negalime suvokti informacijos, kuri patenka į šoninį regėjimo lauką“, - kalbėjo L. Šeibokaitė.
Pasak L. Šeibokaitės, greičiau važiuoja tie žmonės, kurie pasitiki savo jėgomis ir galvoja, kad jiems nieko nenutiks, nes į bėdas patenka tie, kurie nemoka vairuoti. „Normalu, kad taip žmogus galvoja, nes jis neturi patirties, kad gal gali būti kitaip. Net jei žmogus viršija greitį, jam nelaimė nenutinka iš karto. Be to, šiuolaikiniai automobiliai labai gerai toleruoja greitį. Visiškai kitas jausmas, malonu važiuoti greitai“, - sakė L. Šeibokaitė.
Psichologė Auksė Andriulaitienė teigimu, žmonės, kurie renkasi automobilius tik kaip transporto priemonę, dažnai mini, kad mūsų gyvenimo tempas ir aplinkybės skatina skubėti. Kiti žmonės turi kitokių psichologinių poreikių ir motyvų, daliai tai - noras pasirodyti, būti pranašesniu už kitus, noras pasimėgauti, kad esi geresnis, ypatingesnis. Statuso įgijimas kartais būna daug svarbesnis, nei saugumas“, - sakė A. Andriulaitienė.
Psichologė taip pat pastebėjo tai, kad Lietuvoje itin daug saugaus eismo „ekspertų“. „Greičio viršytojai yra ir vyresni žmonės, kurie apskritai nelinkę paisyti ženklų. Sako, koks kvailys čia sugalvojo pastatyti ženklą? Kiek tokių nuomonių yra? Visi gi eismo saugumo ekspertai. Tad yra dvi greičio viršijimo priežastys - aštrių pojūčių siekimas ir nenoras laikytis taisyklių.
Psichologė L. Šeibokaitė mano, kad svarbu jauniems vairuotojams, kurie ką tik baigę mokyklą ir gali parodyti, kaip kietai važiuoja. Automobilis vis dar yra statuso reikalas, nors, žinoma, negalima visko teigti absoliučiai. Reikia daug ką įsivertinti, pasverti, tačiau jaunam žmogui tai beveik neįmanoma. Kaktinė smegenų dalis, kuri atsakinga už visus sprendimų priėmimus, vystosi iki 25 metų. Todėl 18-20 metų jaunuolis visko įvertinti negali - jo smegenys dar taip nedirba. Realiai mes turėtume leisti vairuoti nuo 25 metų. Aišku, yra ir išimčių. Gal virtualūs žaidimai turi įtakos? Juk ten, kai įvažiuoji į kelkraštį, nieko nenutinka. Be to, kalbant apie jauną amžių, yra dar keli psichologiniai dalykai. Tai - ir statuso įgijimas, nes jiems reikia įeiti į visuomenę, jie pervertina savo jėgas labiau už kitus vairuotojus, nes neturi pakankamai patirties. Tyrimai rodo, kad jauni vairuotojai turi silpną pavojaus vertinimo mechanizmą, jie kai kurias situacijas suvokia kaip nepavojingas, nors jos išties pavojingos. Bet patekus į jas jau neužtenka laiko sureaguoti“, - teigė psichologė L. Šeibokaitė.
tags: #automobilis #saltasis #ginklas