Eglė Laurinavičiūtė, kilusi iš Jonavos, po gimnazijos baigimo įstojo į Kauno technologijos universitetą. Tačiau jau po kelių mėnesių mergina grįžo namo. „Pradėjau studijuoti informatiką, bet supratau, kad tai ne mano kelias, ir net nesibaigus pirmam semestrui nutraukiau studijas ir užsiregistravau darbo biržoje. Čia man ir pasiūlė dalyvauti projekte „Pasitikėk savimi“. Jame dalyvaudama apsisprendžiau vėl stoti į aukštąją mokyklą. Studijuosiu finansus ar buhalterinę apskaitą“, - pasakoja Eglė.
Apie įgytą patirtį ir svajones - pasakojimas iš pirmųjų lūpų. Projektas ,,Pasitikėk savimi“, kurį inicijavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, o įgyvendina Lietuvos darbo birža (LDB), finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.
Kelias į restoranų verslą: nuo vaikystės svajonių iki „Mosso“
Restorano „Mosso“ įkūrėja Eglė Laurinavičiūtė pasakoja, kad mintis kurti restoranų verslą ją lydėjo nuo vaikystės. Visa jos šeima artimai susijusi su maisto verslu. Noras atrasti naujų skonių Eglei nesvetimas nuo pat mažų dienų. Ir nors įkūrus restoraną teko susidurti su iššūkiais, verslininkė sako nieko nesigailinti ir ateitį matanti pozityviai.
Pašnekovė pasakoja, kad restoranai ir maistas jai kėlė didelį malonumą ir susižavėjimą jau nuo pat mažens. „Turiu padėkoti savo tėvams, kad nuo pat ankstyvo amžiaus mane lavino ir suteikė galimybių mėgautis ir pažinti naujus skonius bei vietas.“
Tiesa, studijas Eglė pradėjo toli gražu ne nuo kulinarijos. Pirmiausia mokėsi psichologijos ir tik po to ėmėsi gastronomijos studijų Londone. Tačiau gyvenimas pakrypo dar kita linkme ir Eglė sėkmingai baigė psichologijos studijas. Nors ir turėjo universiteto baigimo diplomą, pašnekovė prisipažįsta niekada nepamiršusi svajonių apie darbą maitinimo sektoriuje. „Studijuodama dirbau restorane ir tai paliko manyje didelį pėdsaką ir troškimą kažkada turėti pačiai panašaus stiliaus vietą.“
Pradžia buvo banguota
Dabartinis E. Laurinavičiūtės įkurto verslo modelis prasidėjo nuo degustacinės ekologiškų prekių krautuvėlės idėjos ir baigėsi restoranu.„Restorano „Mosso“ pradžia buvo ekologiškų prekių krautuvėlė, kurioje norėjau ne tik parduoti maisto produktus, bet taip pat turėti galimybę klientams pasiūlyti prisėsti, paragauti ir pasimėgauti maistu vietoje. Kadangi Dzūkijos regionas labai dosnus įvairių sūrių ir miško gėrybių, buvau sukaupusi nemažą vietinių ir kitų šalių išskirtinių sūrių, gurmaniškų užkandžių asortimentą bei Lietuvos vyndarių kolekciją. Ji toliau nuvedė į organiškus ir ekologiškus vynuoginius gėrimus.“
Akivaizdu, kad pokalbio pradžioje pašnekovės paminėtas troškimas atrasti naujų skonių itin pravertė kuriant ekologija paremtą verslą. Tačiau verslininkė pripažįsta, kad vien idėjos neužteko. „Savo idėjos praktiškai negalėjau įgyvendinti dėl tam tikrų patalpų reikalavimų, tad pradėjau dairytis kitos vietos“, - pasakoja E. Laurinavičiūtė apie restorano „Mosso“ atsiradimą. „Atidariau restoraną ir planavau tęsti savo idėją, bet nuėjau šiek tiek giliau. Besikurdama dabartinėse patalpose, po truputėlį suvokiau, jog šioje vietoje reikės daugiau veiklos, nei tik pirkti ir parduoti, kad išsilaikytume. Taip prasidėjo kūrimo procesas, nelabai iki galo pačiai suvokiant, kur tai nuves“, - verslo pradžią prisimena Eglė.
Tarp iššūkių: atkalbinėjimai, konkurencija ir darbuotojų trūkumas
Be abejo, norinčiųjų atkalbėti, kaip pasakoja pašnekovė, buvo ne vienas. Maisto sektorius yra bene sudėtingiausias iš visų, tad E. Laurinavičiūtė neslepia, kad atkalbinėjimų teko sulaukti tiek iš artimos aplinkos, tiek iš žmonių, kurie tuo jau užsiima: „Jie buvo tikrai teisūs. Bet nesigailiu nė vieną akimirką, apskritai nelabai įsivaizduoju savęs kitoje srityje.“
Vienu iš sunkesių dalykų, įsisukus į restoranų verslą, tapo vis auganti konkurencija. Nors verslininkė laikosi nuomonės, kad konkurencija yra bet kokiu atveju labai sveikintinas ir netgi būtinas dalykas, tačiau iššūkių tai vis tiek sukėlė.
„Mano nuomone, restoranų versle apskritai turi nuolat domėtis naujomis tendencijomis, įstatymų pokyčiais, taikytis prie esamos situacijos. Maitinimo pramonės verslas susideda iš daug mažų detalių, kurias turi visada pastebėti, jausti ir stengtis sudėti į visumą“,- sako E. Laurinavičiūtė.
Vis dėlto dar didesniu iššūkiu už konkurenciją tapo ne kas kitas, o darbuotojų trūkumas. „Turbūt visi, dirbantys šiame sektoriuje, sutiks, kad darbuotojų šioje sferoje visada trūksta, ypač - kvalifikuotų. Turi nuolat ieškoti, nes nežinai, kas gali nutikti su esamais, tuo labiau kad šiais laikais jų paklausa yra labai didelė“, - atvirai sako Eglė. Maisto kultūra vis auga ir šios pramonės atstovai įgauna vis didesnį statusą bei turi daugiau galimybių. Tiems, kurie ketina sukti į maisto sektorių ir ieško tinkamų darbuotojų, pašnekovė pataria atkreipti dėmesį į prioritetų aiškumą: „Stebėkite, ko žmogus nori iš darbo, kas jam yra darbas. Dirbant šioje sferoje naivu tikėtis, kad turėsi labai daug laisvo laiko ar laisvus savaitgalius, šiam darbui turi atsiduoti. Taip pat restoranų versle nereti atvejai, kai planai pasikeičia akimirksniu ir reikia prisitaikyti.“ Būtent dėl šių priežasčių, anot E. Laurinavičiūtės, labai svarbu, kad būsimas darbuotojas lengvai priimtų pokyčius ir greitai reaguotų į esamą situaciją. Pašnekovė neatmeta ir jaunų žmonių įdarbinimo kaip galimo pasirinkimo, tačiau tada reikalingas itin tikslus planavimas ir kokybiškas apmokymas, juk dažnai jaunas žmogus ateina dar neturėdamas aukštos kvalifikacijos.
Į ateitį žvelgia pozityviai
Kalbai pasisukus apie investicijas, pašnekovė tik gūžteli pečiais: „Visas investicijas įvertinti sunku, nes ir toliau investuoji į aplinką, į geresnę virtuvės techniką, darbuotojus ir daug kitų dalykų, be to, nuolatos investuoji savo laiką ir jėgas.“ Tačiau E. Laurinavičiūtė laikosi nuomonės, kad verslas atsiperka tą akimirką, kai suvoki, kad esi ten, kur ir turi būti, ir kad judi tinkama linkme. Koks jausmas bus toliau, kai išsipildys naujai gimstančios vizijos, pašnekovė prisipažįsta dar bijanti svajoti.
Ypač sunku svajoti ir planuoti šiuo laiku, kai dar tik bandome atsigauti po karantino. Kaip ir visi kiti maisto pramonės verslai, „Mosso“ patyrė daug nežinios: „Karantino laikotarpiu kurorte gyvenimas sustojo visiškai, tad verslas irgi buvo visiškai uždarytas. Buvo daug nežinios ir abejonių apie ateitį.“ Tad teko daug dalykų keisti, persiorientuoti, mokytis iš naujo. Pašnekovė pasakoja, kad karantinas labiausiai pakoregavo produktų tiekimą, restorano patiekalų idėjų generavimą, darbuotojų samdymą ir ateities planavimą. „Vis besikeičiantys veiklos apribojimai ir reikalavimai keičia mūsų kasdienybę ir dabar. Kita vertus, karantinas atvėrė duris naujoms idėjoms ir mintims, kurios tiesia tiltus į ateities maisto pramonės pasaulį“, - ne tik sunkumų, bet ir privalumų įžvelgia Eglė.
E. Laurinavičiūtė sako suprantanti, kad šiais laikais daug dalykų gali daryti įtaką ir netgi keisti svajones, tačiau visų pirma, anot pašnekovės, reikia vadovautis savo protu. Tad pozityviai žvelgdama į savo restorano ateitį, verslininkė to linki ir kitiems: „Gal ir labai banaliai tai nuskambės, bet turbūt patarčiau tikėti savimi ir savo vizija, užsispirti ir tikslingai judėti savo tikslo link. Nepaisant visų nesklandumų savo kelyje, kurių tikrai pasitaikys.“
Eglė Kernagytė – apie garsios pavardės šleifą, legendinį tėtį ir nežinomą savo pusę
Nors Eglė Laurinavičiūtė baigė gimnaziją ir įstojo į universitetą, tačiau suprato, kad informatikos studijos ne jai. Dalyvavimas projekte „Pasitikėk savimi“ padėjo apsispręsti grįžti į aukštąją mokyklą studijuoti finansus ar buhalterinę apskaitą.
Lietuvos menas yra stebėtinai gerai įsikomponavęs į tarptautinę situaciją. Kalbu ne tik apie pastaruosius metus, tai yra tendencija, kuri tęsiasi. Tai yra dalykas, kurį, pavyzdžiui, Suomijoje, kur šiuo metu gyvenu ir dirbu, daug rečiau matau. Manau, yra tiesiog stebėtina, kad palyginti daug lietuvių kūrėjų yra būtent tokie.
Tai bus labai subjektyvus ir asmeninis sąrašėlis. Pradėsiu nuo tų, kurių nebėra gyvųjų tarpe, deja, galbūt tik dabar ir atėjo jų laikas. Jų tarpe tikrai yra K. Zimblytė. Manau, kad jos laikas atėjo dabar, kaip ir M. T. Rožanskaitės. Tada yra tokie menininkai kaip A. Raila, D. Žiūra, kurie labai nuosekliai dirba. Yra ir menininkų, kurie rodomi per retai, pavyzdžiui, Gediminas Akstinas ar H. Čerapas. Puiki menininkė yra P. Jurkšaitytė, taip pat ir Anastasija Sosunova ir Violeta Bubelytė. Tai yra menininkai, su kuriais pats esu dirbęs. Esu dirbęs su Augustu Serapinu dar jo karjeros pradžioje ir tikiuosi, dar turėsiu progų dirbti kartu. Mano santykiai su Lietuva - ilgalaikiai, tęsiasi jau daugiau nei 30 metų. Ir jie tęsis, pabaigos nematau. Kitas dalykas, kuris iš išorės galbūt geriau matomas, tai nelietuviškų pavardžių atsiradimas meno lauke. Tai yra labai gerai. Tai rodo, kad visuomenė pribrendo, kad tos socialinės, tautinės grupės, jei galima taip sakyti, gali sau leisti tapti menininkais. Tai yra viena pusė, kita - kad jiems, jeigu jie yra talentingi, ambicingi, sėkmingi, yra rodomas atitinkamas dėmesys ir niekam neateina į galvą, kad jie ne Lietuvos menininkai vien dėl to, kad jų pavardė nelietuviška. Neslėpkime, kad dabartinėje Lietuvoje, po Nepriklausomybės atgavimo, tarp įvairių visuomenės grupių buvo tam tikri santykiai, jie dar ir dabar formuojasi. Yra skirtumų ne tik tarp kalbinių grupių, bet ir tarp visuomenės sluoksnių. Todėl labai džiugina, kad iškyla tokių kūrėjų kaip Alina Orlova ar ta pati mano minėta A.
Man atrodo, kad K. Sprendimas tapti menininku turi būti labai aktyvus. Tu negali būti menininku šiaip sau, „truputį“ būti neišeina. Nelabai suprasdamas, ko nori, tu taip pat negali tapti menininku. Tu turi žinoti, kad šito nori, ir tikrai to norėti, nes tai gana keistas noras. Man atrodo, kad Lietuvoje yra gana geras santykis tarp tų, kurie tikrai nori, ir tų, kuriems pavyksta turint stiprų vidinį norą. Lietuva, kaip šalis, jau anaiptol nebetrukdo, o turbūt atvirkščiai - padeda.
Lietuvoje 2025 m. bus galima sulaukti dviejų mano kuruotų parodų. Pirmoji atsidarys balandžio 24 d. Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje. Džiugu, kad Lietuvos muziejai atsidaro tokiems menininkams, kurie atsikėlė į Europą iš kitų kontinentų. Tai rodo pažangą. Buvo parodų iš Pietų Korėjos, neseniai pasibaigė Japonijos meno paroda, ji tikrai buvo verta dėmesio. Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį.
„Lietuvos menas yra stebėtinai gerai įsikomponavęs į tarptautinę situaciją. Kalbu ne tik apie pastaruosius metus, tai yra tendencija, kuri tęsiasi.
Švedas, kuris gyvena Suomijoje ir puikiai kalba lietuviškai. Kas? Tai rašytojas ir kuratorius Andersas Kreugeris. Lietuvių kalbą jis pasirinko vedamas smalsumo, o sklandžiai kalbėti išmoko, nes kalbos studijose buvo vieninteliu studentu. Šiemet Andersas buvo ir jubiliejinės tarptautinės meno mugės „Art Vilnius“ komisijos nariu.
Nuo lituanistikos kursų, kuriuos kas vasarą tarybiniais laikais organizuodavo Vilniaus universitetas, siekdamas privilioti išeivijos jaunimą. Esu įsitikinęs, kad toks tikslas buvo, nes pastebėjau, kad vyko tokie veiksmai. Tai buvo 1987 m. Buvo sena santvarka.
Apie Lietuvos meną žinojau šį bei tą, bet nelabai daug. Buvau rašęs kursinį darbą apie lietuvių liaudies skulptūrą, bet tai ne šiuolaikinis menas. Kažkiek žinojau apie 20 a.
Sunku pasakyti. Vienu metu studijavau ir kalbą, ir menus. Nebuvo taip, kad pirmiausia susidomėjau Lietuvos menu, o paskui pradėjau studijuoti kalbą. Bet galiu pasakyti, kad susidomėjimas autoriais, fotografais, tapytojais, skulptoriais augo palaipsniui.
Įdomu lyginti dėl to, kad tarp tų autorių, kurie rodomi dabar, pavyzdžiui, Venecijos bienalėje, yra nemažai autorių, kurie veikė ir tais laikais. Susipažinti su jais, jų kūryba tais laikais buvo įmanoma tik per privačius ryšius.
Šiandien modernus ir šiuolaikinis menas susilaukia daug dėmesio. Didžiuojamės „Auksiniu liūtu“, o „Saulė ir jūra“ renka minias lankytojų, galbūt tam tikra prasme tai yra erdvės kurti pasekmė? Galbūt galite pakomentuoti, kada ir kodėl įvyko esminis lūžis šiuolaikiniame mene?
Vienas labai svarbus dalykas yra Šiuolaikinio meno centro Vilniuje atsiradimas. Pastatas iškilo 1967 m. ir buvo numatytas 50-osioms Rusijos revoliucijos metinėms paminėti. Buvo sumanymas, kad Lietuvos dailės muziejus turėtų tokius Parodų rūmus. O iš tiesų naujas etapas prasidėjo su Kęstučio Kuizino atėjimu 1992 metais. Ne tik dėl K. Kuizino, bet ir dėl kitų žmonių indėlio. Tokie menininkai kaip Patricija Jurkšaitytė iki šiol labai susiję su juo. Tarp kūrėjų yra daug K. Zapkaus gerbėjų. Jis buvo labai svarbi asmenybė tam lūžiui. O K. Kuizinas dėl aplinkybių ir savo mokėjimo sakyti „ne“ labai gražiai susitvarkė.
Ko gero, Raimundo Malašausko projektai, tokie kaip 2000 m. „Paralelinės progresijos“, 2003 m. „24/7: Wilno-Nueva York (visą parą)“ arba „BMW. IX Baltijos tarptautinio meno trienalė“, kurią jis kuravo kartu su kolegomis 2005 m. Dalykai, kurie įvyko prieš 20 metų, ir įstrigo atmintyje.
Jūs taip pat ir kuratorius. Esate minėjęs, kad parodas kuriate publikai.
Man atrodo, kad jeigu yra paslaptis, ta paslaptis galbūt galėtų būti tokia, kad nereikia bandyti atspėti, ko nori publika. Tu turi turėti publiką omeny, bet neturi jai pataikauti. Nereikia atrinkti programos pagal tai, ką suvalgys publika. Tačiau turi mokėti jai gražiai pasiūlyti tai, kas tau pačiam įdomu.
Rašymas. Svarbiausia, kad sugebėtum aiškiai ir įdomiai rašyti apie meną. Ir nenaudoti kalbos, kuri neranda savo adresato.
Užsiminėte apie rašymą. Tiek jūsų paminėtas R. Malašauskas, tiek „Art Vilnius“ kuratorius V. Klimašauskas, tiek jūs ne tik kuruojate, bet ir rašote.
Gana svarbią, bet, žinoma, tai yra vienas iš daugelio komponentų pateikiant meną publikai. Rašymas yra labai svarbu, bet ne mažiau svarbi ir erdvė. Susitikimas su meno kūriniu įvyksta erdvėje. Daugelis menininkų moka labai gražiai susitvarkyti tiek su erdve, tiek su tekstu. Bet ne visi. Kuratoriaus vaidmuo ir yra padėti ten, kur reikia padėti, prisiliesti ten, kur reikia prisiliesti, arba atstoti nuo to, nuo ko reikia atstoti. Visada sakau, kad kuravimas nėra amatas, tai menas.
Kokios tendencijos vyrauja mene arba kas domina jus?
Kuratorystė yra pasakojimas, bet jei pasakojimų per daug - nelabai gerai. Reikia žinoti, kada pasakojimas turėtų imti viršų, o kada - nusileisti. Svarbiausia turbūt yra žiūrėti į tai, ką menininkai daro, kuria, kur link jie nori judėti, ir pabandyti sukurti programą tokiu būdu, kuris atspindėtų šitas tendencijas. Helsinkyje vadovauju tokiai mažai galerijai „Kohta“, ji yra nekomercinė, bet kartais ką nors ir parduoda. Tačiau mums svarbiausia rodyti menininkus, kurie atstovauja visoms aktyvioms kartoms. Nuo žmonių, gimusių 1930 m., iki tų, kurie gimė jau po 2000-ųjų. Tokiu būdu stengiamės parodyti diapazoną ir tai, kas dabar domina įvairių kartų menininkus. Taip pat svarbu nepamiršti, kad iš principo, labai apibendrinai kalbant, yra dviejų rūšių menininkų.
Labai geras pirmo tipo pavyzdys yra iš Filipinų kilusi tapytoja Maria Taniguchi, šiais metais pristatoma pagrindinėje Venecijos bienalės parodoje. Ji visada tapo tą pačią plytinę juodą sieną, tačiau visi paveikslai skirtingi, nes nutapyti skirtingomis oro, drėgmės, emocinės būsenos ar informacinės aplinkos sąlygomis. Antro tipo pavyzdį galiu pateikti iš Lietuvos. Tai menininkas Artūras Raila, kuris iš pradžių išgarsėjo kaip skulptorius, o tada pradėjo daryti projektus, susijusius su kontekstu, politika, žmonėmis ar netgi politinėmis partijomis. Ilgą laiką jis tyrė, kaip jis įvardijo, Žemės galią. Tyrė įvairius supratimus, kaip energija spinduliuoja iš Žemės ir atgal į ją. Kai ŠMC atsidarė po remonto, vienas pirmųjų įvykių ir buvo A. Railos performansas su būgnais ir šokiais. Man atrodo, kad A.
Tiesą sakant, pati randu daugiau antrojo tipo menininkų pavyzdžių.
Gali būti, bet prie pirmos grupės priskirčiau ir tapytoją Henriką Čerapą. Ne dėl to, kad jis tapo tą pačią sieną kaip M. Šių metų žiemą Pamėnkalnio galerijoje buvau jo personalinėje parodoje „Suvartoto laiko kolumbariumas“.
Kalbamės ir jubiliejinės „Art Vilnius“ proga, jūs - vienas iš konkursinės programos komisijos narių.
Man įdomiausia buvo pamatyti, kaip menininkai, visų pirma - jauni menininkai, eksperimentuoja su taikomuoju menu ir išgauna labai įdomių protarpsnių tarp taikomojo ir laisvojo meno. Galiu paminėti keletą kūrėjų, kurie man buvo atradimas, pavardžių. Išskirčiau Deimantę Kiesutę, kuri buvo pristatyta Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto skyriaus stende. Ji dirba su nerimu ir nėrimu, su D. Taip pat man įstrigo Deva Bartninkaitė, kuri audžia iš videojuostų ir lino. Šios autorės man pasirodė labai daug žadančios. Buvo ir kitų įdomių menininkų, tačiau atkreipiau dėmesį į taikomojo meno tendenciją, manau, kad ji yra dėl to, kad mokymas tose srityse Lietuvoje nuo seno yra gana stiprus. Yra ekspertizė, gerų dėstytojų.
Ta pati K. Zimblytė yra baigusi tekstilę.
Taip, ir ji atranda naujų žiūrovų. Džiugu, kad Lietuvos nacionalinis dailės muziejus šią vasarą pristatė jos kūrinius Juodkrantėje, tai labai graži paroda, kaip ir Eglės Ridikaitės paroda šalia.
Pirmiausia patraukia vizuali raiška. Jei menininkė ar menininkas sugeba kurti ekonomiškai (priemonių ekonomika), tai jau pritraukia dėmesį, o paskui gali nuspręsti, ar tas dėmesys ilgalaikis, ar ne.
Nežinau, ar svarbu viską žinoti. Manau, svarbu būti atviram tam, ko nežinai, ir neatmesti to, ką matai. „Aš čia nieko nesuprantu, vadinasi, nesu pasiruošęs žiūrėti į tai, ką matau“, - toks požiūris nėra labai produktyvus.
Koks dabar yra Lietuvos menas plačiausia prasme?
Lietuvos menas nuo Latvijos meno labai labai skiriasi. Maždaug taip pat, kaip Lietuvos krepšinis skiriasi nuo Latvijos (juokiasi). Lietuvos menas yra stebėtinai gerai įsikomponavęs į tarptautinę situaciją. Kalbu ne tik apie pastaruosius metus, tai yra tendencija, kuri tęsiasi. Tai yra dalykas, kurį, pavyzdžiui, Suomijoje, kur šiuo metu gyvenu ir dirbu, daug rečiau matau. Manau, yra tiesiog stebėtina, kad palyginti daug lietuvių kūrėjų yra būtent tokie.
Drąsiai teigiu, kad neturi (juokiasi).
Tikiuosi, kad taip.
Tai bus labai subjektyvus ir asmeninis sąrašėlis. Pradėsiu nuo tų, kurių nebėra gyvųjų tarpe, deja, galbūt tik dabar ir atėjo jų laikas. Jų tarpe tikrai yra K. Zimblytė. Manau, kad jos laikas atėjo dabar, kaip ir M. T. Rožanskaitės. Tada yra tokie menininkai kaip A. Raila, D. Žiūra, kurie labai nuosekliai dirba. Yra ir menininkų, kurie rodomi per retai, pavyzdžiui, Gediminas Akstinas ar H. Čerapas. Puiki menininkė yra P. Jurkšaitytė, taip pat ir Anastasija Sosunova ir Violeta Bubelytė. Tai yra menininkai, su kuriais pats esu dirbęs. Esu dirbęs su Augustu Serapinu dar jo karjeros pradžioje ir tikiuosi, dar turėsiu progų dirbti kartu. Mano santykiai su Lietuva - ilgalaikiai, tęsiasi jau daugiau nei 30 metų. Ir jie tęsis, pabaigos nematau. Kitas dalykas, kuris iš išorės galbūt geriau matomas, tai nelietuviškų pavardžių atsiradimas meno lauke. Tai yra labai gerai. Tai rodo, kad visuomenė pribrendo, kad tos socialinės, tautinės grupės, jei galima taip sakyti, gali sau leisti tapti menininkais. Tai yra viena pusė, kita - kad jiems, jeigu jie yra talentingi, ambicingi, sėkmingi, yra rodomas atitinkamas dėmesys ir niekam neateina į galvą, kad jie ne Lietuvos menininkai vien dėl to, kad jų pavardė nelietuviška. Neslėpkime, kad dabartinėje Lietuvoje, po Nepriklausomybės atgavimo, tarp įvairių visuomenės grupių buvo tam tikri santykiai, jie dar ir dabar formuojasi. Yra skirtumų ne tik tarp kalbinių grupių, bet ir tarp visuomenės sluoksnių. Todėl labai džiugina, kad iškyla tokių kūrėjų kaip Alina Orlova ar ta pati mano minėta A.
Man atrodo, kad K. Sprendimas tapti menininku turi būti labai aktyvus. Tu negali būti menininku šiaip sau, „truputį“ būti neišeina. Nelabai suprasdamas, ko nori, tu taip pat negali tapti menininku. Tu turi žinoti, kad šito nori, ir tikrai to norėti, nes tai gana keistas noras. Man atrodo, kad Lietuvoje yra gana geras santykis tarp tų, kurie tikrai nori, ir tų, kuriems pavyksta turint stiprų vidinį norą. Lietuva, kaip šalis, jau anaiptol nebetrukdo, o turbūt atvirkščiai - padeda.
Lietuvoje 2025 m. bus galima sulaukti dviejų mano kuruotų parodų. Pirmoji atsidarys balandžio 24 d. Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje. Džiugu, kad Lietuvos muziejai atsidaro tokiems menininkams, kurie atsikėlė į Europą iš kitų kontinentų. Tai rodo pažangą. Buvo parodų iš Pietų Korėjos, neseniai pasibaigė Japonijos meno paroda, ji tikrai buvo verta dėmesio. Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį.
tags: #egle #laurinaviciute #bmw