Vargu, ar jaunoji karta prisimena tokius automobilius kaip VAZ, „Moskvič“ ar ZAZ. Tačiau dar yra ta karta, kurios asociacijos su šiais automobiliais vis dar gyvos.
Žvelgiant plačiau pasaulio kontekste, vertėtų grįžti į priešistorę ir prisiminti 1885 metais pirmąjį Manheime (Vokietija) Karlo Benzo sukonstruotą ir parduotą benzinu varomą triratį automobilį/motorinį vežimėlį. Jo techninės galimybės buvo ribotos: greitis - 10 km/h, 0,9 litro vieno cilindro variklis. Po trejų metų taip pat vokietis Andreasas Flockenas pasauliui „dovanojo“ elektrinį automobilį, t. y. automobilį su elektriniu varikliu. Nors jis svėrė daugiau nei 400 kilogramų, tačiau jau buvo greitesnis už pirmtako išrastą triratį automobilį - pasiekdavo penkiolikos kilometrų greitį per valandą.
Tuometiniai automobilių gamybos ir vartojimo mąstai, tikėtina, buvo vienos iš tų priežasčių, kurios nebuvo itin svarbios žmogaus gyvybei bei sveikatai. Nedidelis transporto priemonių išvystomas greitis ir mažas automobilių kiekis kelyje lėmė ir mažą autoįvykių skaičių.
Saugos diržų ištakos
Sunku patikėti, bet pirmuoju, panaudojusiu saugos diržus laikomas Odisėjas. Prieš keturis tūkstančius metų kelionės į Troją metu, kad audra jo nenupūstų į jūrą, buvo prisirišęs diržais.
Pirmą kartą saugos diržai panaudoti 1902 m. per automobilių lenktynes Niujorke. Inžinierius Volteris Berkeris, vairavęs elektromobilį, pavadintą „Torpeda“, nusprendė dėl atsargumo prisirišti prie sėdynės diržais. Jis ir jo kolega taip išsigelbėjo nuo mirties.
Pirmasis automobilio saugos diržas buvo patentuotas 1907 metais. Tai padarė prancūzas Giustavas Libau. Tačiau iki 6-ojo dešimtmečio pradžios jie dažniausiai buvo naudojami tik aviacijoje.
„Y“ raidės formos trijuose taškuose tvirtinamus diržus pasiūlė buvę amerikiečių lakūnai Rodžeris Grupvoldas ir Hugas de Havenas.
Automobilių saugos diržų idėją įgyvendino švedų inžinierius Nilsas Bohlinas. 1959 m. juos ne tik užpatentavo „Volvo“ bendrovė, bet ir įdiegė dviejuose gaminamuose automobiliuose. Nuo 1967 metų saugos diržų įrengimas Švedijoje tapo privalomas.
Taip po pasaulį paplito saugos diržų „virusas“.
Nuo 1967 metų saugos diržai buvo pradėti montuoti ir galinėse automobilių sėdynėse. Prabėgus metams ta pati „Volvo“ trisagčiam saugos diržui įtaisė inercinę ritę.
JAV saugos diržus priėmė be entuziazmo, naujovei priešinosi ir net šaipėsi. Kalbos ir patyčios nurimo, kai 1967 m. „Volvo“ paskelbė Švedijoje per metus įvykusių 28 tūkst. avarijų ataskaitą, jog jie 50-60 proc. sumažino traumų galimybę. Prabėgus metams JAV buvo paskelbta, kad saugos diržai privalo būti kiekviename automobilyje, o dar po ketverių metų priimtas įstatymas, kad saugos diržai važiuojant turi būti užsegti.
Nuo to laiko visose pasaulio šalyse buvo imta reikalauti automobiliuose saugos diržų, o kiek vėliau ir važinėti pastaruosius prisisegus.
Jau nuo 1976-ųjų automobilių gamintojai buvo įpareigoti savo vartotojams parduodamuose automobiliuose įrengti saugos diržus.
Vokietijos įmonė „Opel“, nuolatos besirūpinant automobilių saugumo didinimu, saugos diržus šios markės automobiliuose jau montavo trejetą metų anksčiau, nei pasirodė įpareigojimas tai daryti.
Ir ne tik. Peteris Schüßleris, „Opel“ pasyviųjų apsaugos sistemų vadovas, įsitikinęs, kad saugos diržas vis dar yra svarbiausias gyvybių gelbėtojas automobilyje.
Jam antrina ir statistika, kuri atskleidžia faktą, jog daugiau nei pusė avarijas patyrusių žmonių išliko gyvi tik todėl, kad autoįvykio metu buvo prisisegę saugos diržus.
Neveltui elektra varomoje „Opel Astroje“ šiandien puikuojasi jutikliai, kurie geba nustatyti gresiančio susidūrimo jėgą. Tokiu būdu sureguliuojamas diržo įtempimas taip, kad avarijos metu būtų užtikrinta maksimali apsauga.
O nuo 1986 metų „Opel Omegos“ priekinėse ir galinėse sėdynėse montuojami reguliuojamo aukščio saugos diržai.
Nuo 1991-ųjų F kartos „Astroje“ - saugos diržų įtempikliai, vėliau - saugos diržų jėgos ribotuvai, padedantys išvengti automobilyje važiuojančių žmonių kūno dalių pertempimo susidūrimų metu.
Dar tais 1976-aisiais, gamintojams atsiradus įpareigojimui įrengti saugos diržus automobilyje, atsirado įpareigojimas ir vartotojams - juos segtis. Pastarasis įpareigojimas ilgus metus buvo ignoruojamas.
Kelių eismo taisyklių dvidešimt šeštame skyriuje nurodoma, kaip naudotis saugos diržais ir kitomis saugos priemonėmis. Už šių reikalavimų nesilaikymą numatyta bauda nuo 30 iki 50 eurų.
Policijos departamento prie VRM Kelių policijos valdybos pareigūnai gegužės 20 d. Vilniaus apskrityje vykdė tikslinį patikrinimą, skirtą viešojo transporto vairuotojų saugos diržų naudojimui. Kaip teigiama oficialiame policijos pranešime, per dieną patikrinus apie 40 autobusų, net 17 vairuotojų nustatyti pažeidimai - jiems surašyti administracinio nusižengimo protokolai pagal Administracinių nusižengimų kodekso 432 straipsnio 1 dalį.
Patikrinimo metu išryškėjo dar viena opi problema. „Daugelyje autobusų buvo nustatyta, kad saugos diržų sagtys yra tyčia sugadintos: nupjautos ar išardytos, todėl vairuotojai net neturėjo galimybės prisisegti. Tai reiškia, kad į reisus išvažiuojama su techniškai netvarkingomis transporto priemonėmis, o tai kelia pavojų tiek vairuotojų, tiek keleivių saugumui“, - rašoma policijos pranešime.
Policijos duomenimis, saugos priemonių naudojimo tvarka Lietuvoje pažeidžiama dažnai - vien 2024 m. nustatyta 20 770 naudojimosi saugos diržais pažeidimų, iš kurių 16 tūkst. padarė vairuotojai.
„Mūsų transporto priemonėse, kuriomis aptarnaujami Vilniaus miesto viešieji maršrutai, vairuotojui neprisisegus saugos diržo, yra automatiškai blokuojamas transmisijos darbas, tad mašina nepajuda iš vietos“, - paaiškino G. Prazarkevičius.
UAB „Transrevis“ direktorius Robertas Gražys, komentuodamas situaciją, teigė, jog tokie atvejai įmonei yra nepriimtini. „Labai apgailestaujame dėl susidariusios situacijos - tokie atvejai mums yra nepriimtini. Norime patikinti, kad nuosekliai skiriame dėmesį tiek vairuotojų darbo sąlygoms, tiek transporto priemonių techninei būklei“, - rašoma R.
Pasak direktoriaus, šiuo metu įmonėje atliekamas vidinis tyrimas, siekiant įvertinti aplinkybes. Paklaustas apie galimai sąmoningai sugadintas saugos diržų sagtis, R. Gražys nurodė: „Šiuo metu neturime oficialios informacijos, kad mūsų eksploatuojamuose autobusuose sagtys būtų buvusios tyčia gadinamos. Jis taip pat patikino, kad vairuotojų darbo vietos, įskaitant saugos diržus, tikrinamos reguliariai, vykdomi periodiniai instruktažai, o už pažeidimus taikomos griežtos drausminės priemonės.
UAB „Vilniaus viešasis transportas“ (VVT) Komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vadovė Gintarė Žalytė-Štarienė pirminiame atsakyme į Vilniausnaujienos.lt klausimus pabrėžė: „Noriu atkreipti dėmesį, kad ne VVT autobusai buvo su sugadintais diržais. Kol kas neturiu tikslios statistikos, kiek mūsų vairuotojų nesegėjo diržų. Vėliau, patikslindama informaciją, G.
Graudūs skaičiai ir statistika
Saugos diržai yra viena svarbiausių priemonių eismo saugai gerinti. Tai ypač aktualu gyvenvietėse ir miestuose, nes daug eismo nelaimių įvyksta, kai nesilaikoma saugaus atstumo.
Vakarų šalių saugaus eismo ekspertai specialiųjų bandymų metu įrodė, kad važiuojant 80 km/val. greičiu ir trenkiantis į nejudančią kliūtį, neprisisegęs saugos diržo vairuotojas tokiu pat greičiu jau po 0,044 sek. krūtine sulaužo vairą ir devynių tonų jėga trenkiasi į prietaisų skydą. Vairuotojo galvos kiaušas suskyla nuo smūgio į priekinį stiklą, o mirtis ištinka maždaug po 0,1 sekundės.
Po 0,113 sekundės panašus likimas ištinka už nugaros sėdėjusį keleivį, o dar po akimirkos automobilio salone nebelieka nė vieno gyvo žmogaus. Tik po to ant žemės pradeda kristi stiklo duženos ir metalo nuolaužos…
Panašių minčių bei numatomų priemonių galime rasti pasiūlyme dėl Europos Parlamento rezoliucijos „Automobilių saugos didinimas ES siekiant išsaugoti žmonių gyvybes“ (2017). Remiantis komisijos ataskaita, galima teigti, kad kasmet Europoje beveik 26 tūkstančiai žmonių išvykę į kelią iš jo nebegrįžta - žūsta (iš jų 51 procentą sudaro pėstieji ir dviratininkai). Dar apie 135 tūkstančius yra sužalojami.
Kadangi ES saugaus eismo tikslas - nė vieno žuvusio kelyje, stengiamasi imtis veiksmingų priemonių, kad artimiausioje perspektyvoje taip ir nutiktų.
Pasak Europos parlamento vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto nuomonės referento Daniel Dalton, kadangi kelių eismo saugumas priklauso nuo tokių trijų veiksnių kaip transporto priemonė, infrastruktūra ir vairuotojo elgesys, būtina imtis kelių eismo saugumo didinimo priemonių visose trijose srityse ir reikėtų imtis veiksmingų priemonių aktyvaus ir pasyvaus saugumo srityse.
Vidutinis automobilių amžius dabar viršija dešimt metų (transporto priemonės amžius turi tiesioginės įtakos eismo įvykio sukeltiems padariniams ir sužalojimams!), todėl ES ima finansuoti įvairius projektus. Esmė - kad išliptume iš senų savo automobilių, pakeisdami juos naujais arba… paspirtukais.
Didžiulis dėmesys paliekamas saugos oro pagalvėms bei saugos diržams.
Vis dar abejojantiems saugos diržų stebuklinga galia, įtikinamus argumentus pateikia Laurynas Jovaišas, Lietuvos transporto saugos administracijos vyriausiasis specialistas. Jo teigimu, susidūrimo metu, jei automobilis važiuoja 48 km/h greičiu, neprisegtas vaikas nubloškiamas maždaug keturiasdešimt penkis kartus didesne jėga. Viskas atrodytų taip: 27 kilogramus sveriantis ir už vairuotojo sėdintis vaikas važiuojant tokiu greičiu, į vairuotoją trenksis „smūgio svoriu“, kuris sieks 2000 iki 4000 kilogramų. Nesunku paskaičiuoti, t. y. padauginti iš 45 arba 75, ir savo „smūgio jėgą“, jei nesegėsite automobilio apsaugos diržo. Įtikinama?.. Lieka abejonių?..
Taip pat svarbu paminėti, kad visi automobilių gamintojai akcentuoja, kad saugos diržai yra pagrindinė saugos priemonė, o įvairios elektroninės sistemos, oro pagalvės ir kitokios naujovės yra tik priedas prie saugos diržų.
Vaikiškos kėdutės
Kelių eismo taisyklės įpareigoja jaunesnius kaip 12 metų ir žemesnius kaip 150 cm vaikus vežti ant priekinės lengvojo automobilio, autobuso sėdynės ar sunkvežimio kabinoje tik specialiose jų ūgiui ir svoriui pritaikytose sėdynėse. Vežamus ant galinės automobilio sėdynės 3 metų ir vyresnius vaikus leidžiama prisegti saugos diržu, skirtu suaugusiesiems, arba naudoti kitas prisegimo sistemas. Jaunesnius kaip 3 metų vaikus leidžiama vežti ant galinės automobilio sėdynės tik specialiose jų ūgiui ir svoriui pritaikytose sėdynėse.
Egzistuoja tik du vaikiškų sėdynių tipai - monolitinės ir karkasinės.
Monolitinės - tai štampuotos, vonelę primenančios vaikiškos sėdynės (kartais būna armuotos), ant kurių tvirtinami apvalkalai ir saugos diržai. Prie įprastinės automobilio sėdynės jos yra tvirtinamos automobilyje įrengtais saugos diržais, o vaikas tvirtinamas specialiais šios sėdynės diržais trijuose taškuose. Ši vaikiška sėdynė turi penkias skirtingas pozicijas ir reguliuojama priklausomai nuo vaiko ūgio ir svorio.
Kitas vaikiškų sėdynių tipas - karkasinis. Kuo monolitinės sėdynės skiriasi nuo karkasinių? Monolitinės sėdynės vaikui augant yra keičiamos nuo trijų iki penkių kartų, o karkasinė sėdynė perkama tik vieną kartą. Šios sėdynės praktiškai tinka visoms vaiko svorio kategorijoms - nuo nulinės iki trečiosios.
Kuo įdomi tokios sėdynės konstrukcija? Pirmiausia „U“ raidės formos karkasas iš aliuminio vamzdžių yra pakankamai tvirtas ir beveik nesideformuoja. Konstrukcija yra gana tvirta, labai greitai sulankstoma ir padedama automobilio bagažinėje. Antra, sėdynės nugarėlė ir pagalvėlė dedamos į tinklinį pagrindą, todėl tokia sėdynė yra gerai ventiliuojama. Vaiko nugarą saugo plieninė plokštė, kuri yra nepamainoma avarijos atveju. Trečia, į apatinę sėdynės karkaso dalį montuojama speciali atrama, neleidžianti vaikui slankioti po sėdynę manevruojant ar greičiau važiuojant.
Karkasinė sėdynė statoma į automobilio saloną, yra tvirtinama standartiniais automobilyje sumontuotais diržais. Tais pačiais diržais yra fiksuojamas ir pasodintas vaikas. Specialūs sėdynės fiksatoriai turi dvi padėtis ir gali vaiką prispausti labai tvirtai arba duoti jam šiek tiek laisvės judėti. Kaip sako specialistai, šiuolaikinės vaiko tvirtinimo prie sėdynės technologijos yra gana patikimos. Kai kurios vaikiškų sėdynių modifikacijos turi specialius atlošus sprandui.
Diržų efekto imitatorius ir saugos diržų svarba
Dar visai neseniai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija pristatė vienintelį Lietuvoje automobilių saugos diržų efekto imitavimo įrenginį. Tai 3,5 m ilgio nuožulni plokštuma, kurioje įrengtos dvi sėdimos vietos su saugos diržais. Šis įrenginys, judėdamas žemyn 12 km/val. greičiu, trenkiasi į kliūtį, leisdamas pajusti sėdinčiajam įrenginyje tai, ką jaučia vairuotojas ar keleivis automobiliui atsitrenkus į kliūtį, važiuojant 30 km/val. greičiu.
Šio įrenginio demonstravimo tikslas - skatinti saugos diržų naudojimą. Šį įrenginį galėjo išbandyti visi norintieji. Daugelis išbandžiusiųjų teigė, kad jausmas nėra labai malonus rėžtis į kliūtį, nors įrenginys imitavo tik 30-ies kilometrų greitį. O koks jausmas užplūstų automobiliu važiuojant apie 100 kilometrų per valandą greičiu, bandymo dalyviai net negalėjo įsivaizduoti.
Nuotr. „Toyota“, BMW, „Maserati“, „Audi“, „Mercedes-Benz“, „Porsche“, „Volvo“, „Hyundai“, „Ford“, „Kia“ - tokius automobilių ženklus vardijo Kauno prokurorai, pareiškę įtarimus dėl neleistinos veiklos vienai Šakių bendrovei, pardavinėjusiai saugos pagalves, daugiausiai pagamintas Kinijoje, bei jas ženklinusiai įvairių gamintojų ženklais. Pareigūnai įsitikinę, kad grėsmė dėl nelegaliai vykdytos veiklos galėjo kilti tūkstančiams vairuotojų, pirkusiems naudotus automobilius. Kilus įtarimams, anot jų, vertėtų automobilį patikrinti oficialioje atstovybėje.
Kiekviename šiuolaikiniame automobilyje yra įtaisyti saugos diržai. Paprastai manoma, kad tai pastarųjų dešimtmečių išradimas, tačiau saugos diržų istorija kur kas ilgesnė, jie pasaulyje yra žinomi labai seniai.
